Darbo kodekso projektas arba darbo santykiai kitaip (II)

  • 7
    Shares

darbasTęsiame Darbo kodekso projekte siūlomų sprendimų apžvalgą. Pirmąją dalį žiūrėkite ČIA.

Nors viešojoje erdvėje pristatant Projektą yra akcentuojamas sutartinio teisinių darbo santykių reguliavimo ribų išplėtimas įstatyminio atžvilgiu, mūsų manymu tokio požiūrio nėra visiškai nuosekliai laikomasi projekte. Pavyzdžiui, Darbo kodekso projekto 3 str. tarp darbo teisės šaltinių, kurie tradiciškai pripažįstami darbo teisės šaltiniais (įstatymai, įstatymus lydintieji teisės aktai, tarptautinės sutartys, ES teisės aktai ir kolektyvinių sutarčių normatyvinės nuostatos), vardijami ir darbdavio ir darbuotojų atstovų susitarimai, ir kiti vietiniai norminiai teisės aktai. Vietinių norminių teisės aktų priėmimo tvarka, detalizuojama šiame straipsnyje, aptaria būtent darbdavio priimamus vietinius norminius aktus, reglamentuojančius darbo sąlygas ar tvarką darbovietėje. Šiame straipsnyje taip pat įtvirtinamas ir jau egzistuojantis draudimas pabloginti darbuotojų padėtį palyginus su ta, kurią nustato kodeksas žemesnės teisinės galios aktais. Taigi siūlomame projekto variante darbo teisės šaltiniu tampa ne tik įstatymų leidėjo valia sukurti teisės aktai arba pagal griežtą procedūrą priimami susitarimai tarp darbuotojų ir darbdavių, užkertantys kelią nelygiai šalių padėčiai derantis dėl susitarimų sąlygų. Jiems iš esmės prilyginami ir darbdavio vienašaliu sprendimu priimti teisės aktai (darbdavio atstovo tvirtinamais vietiniais (lokaliniais) teisės aktais laikytinos darbo tvarkos taisyklės, instrukcijos, įsakymai, sprendimai, potvarkiai, nutarimai ir pan.). Matyt paaiškindami tokią poziciją, Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo, jog „kolektyvinių darbo santykių reguliavimo svoris yra labai nedidelis“. Įdomu tai, kad padarius tokią išvadą, toliau tekste yra nurodoma, kad „darbuotojai nėra pajėgūs individualiai susitarti dėl geresnių darbo sąlygų, todėl pagrindinė reguliavimo dalis tenka įstatyminiam reguliavimui“ [žr. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projektas]. Toliau tekste išdėstyta mintis, paprastai tariant, reiškia tai, kad darbuotojų garantijos yra mažinamos, tačiau stengiantis nebloginti darbuotojų padėties ir kompensuojant jas būsimu didesniu užimtumu, draudimu ir pan. Deja šie kompensaciniai mechanizmai menkai susiję su darbuotojo derybinės pozicijos stiprinimu, derantis dėl darbo sąlygų ir kt. Manome, kad darbdavio vienašalių aktų įtraukimas į teisės šaltinių sąrašą kelia abejonių, ar tokiu būdu yra skatinami susitarimai, ar siaurinamas (nustatant daugiau alternatyvų) darbuotojų atstovų bei darbdavio susitarimų poreikis įmonės viduje. Projekto definicinė norma, apibrėžianti darbdavio sąvoką, nurodo, jog darbdavys – asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo vykdyti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti fizinis ir juridinis asmuo, turintis visišką civilinį veiksnumą ir teisnumą. Manome, kad šiame apibrėžime yra pažeista tam tikra loginė seka, kadangi tiek darbas kito asmens naudai, tiek pavaldumas darbaviui atsiranda kaip susitarimo pasekmė, o ne atvirkščiai. Pastebėtina, kad Projekte, kaip ir šiuo metu galiojančiame darbo kodekse, iki galo nėra išspręstas darbdavio priimamų teisės aktų formos klausimas. Darbdavio valios aktai, organizuojant darbuotojų darbą ir jiems vadovaujant, Projekte ir toliau vadinami reikalavimais, sprendimais, nurodymais ir pan. Toks ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas jau yra susilaukęs specialistų kritikos ir buvo pripažįstamas painiu ir nenuosekliu [žr. Krasauskas R. Darbo santykių reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis. Vilnius: Registrų centras, 2009. P. 236.]. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad draudimas žemesnės teisinės galios aktais (taip pat ir lokaliniais) pabloginti darbuotojų padėtį, sumažėjusių garantijų kontekste įgauna kokybiškai naują prasmę.

Nuotrauka J.Dvorak.


  • 7
    Shares

Related posts

Leave a Comment