Viešųjų paslaugų liberalizavimas (I)

  • 26
    Shares

indeksai1„Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ savininkės Prancūzijos įmonės „Veolia“ ir Lietuvos ginčai iškėlė nemažai klausimų. Kas geriau – ar visuomeninės svarbos paslaugas atiduoti į privataus sektoriaus rankas, ar laikytis valstybinio reguliavimo politikos? Kokia nauda iš viešųjų paslaugų liberalizavimo? Šis komentaras apie tai, kokia yra paslaugų rinkos liberalizavimo esmė.
Dėl ekonominių ir politinių priežasčių nuo 1980 viešasis sektorius patyrė fundamentalius pokyčius beveik visose Europos šalyse. Neoliberalizavimo idėjų kontekste viešasis sektorius laikytas biurokratiniu, neefektyviu ir per brangiai kainuojančiu. Šias mintis sustiprino augantys šalių biudžeto deficitai. Viešajam sektoriui iškilo dilemos: kaip patenkinti (neoliberalistinės prieigos inspiruotus) valstybinės politikos užsakymus, bet sykiu reaguoti į besikeičiančios (individualizuotos, vartotojiškos) visuomenės poreikius; kaip modernizuotis, siūlyti inovatyvias paslaugas, bet išlikti į viešąsias paslaugas orientuotomis institucijomis? Didėjantys reikalavimai viešojo sektoriaus institucijų veiklai skatino valstybę vykdyti institucijų pertvarkas. Viešųjų paslaugų liberalizavimas tapo pagrindiniu reformų aspektu šalyse, kurios priėmė naujosios viešosios vadybos modelius, pabrėžiančius decentralizaciją, veiklos racionalizaciją ir atskirai veikiančias agentūras.
Reikšmingiausias, vykdant viešųjų paslaugų liberalizavimo reformas, yra ES veiksnys. Liberalizavimo procesų skatinimas tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje ES prasidėjo nuo 1970 metų, kai liberalizavimas buvo suvokiamas kaip įvairių socialinių, politinių ir ekonominių valdžios programų tam tikras „atpalaidavimas“ (Keune ir kt., 2008). Viešųjų paslaugų liberalizavimo politika buvo įvesta, siekiant padidinti konkurencingumą, palaipsniui panaikinant viešojo sektoriaus natūraliąsias monopolijas. Bendros rinkos sukūrimas buvo ir yra vienas iš pagrindinių ES veiklos tikslų. Lisabonos sutartyje akcentuojama, jog būtina “…kad ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomine erdve pasaulyje, pasižyminčia tvariu ekonomikos augimu ir socialine sanglauda”.
Viešųjų paslaugų (elektros, dujų, telekomo) liberalizavimas reiškia monopolijų išskaidymą ir privatizavimą. Esminiai viešųjų paslaugų liberalizavimo tikslai: (1)  paslaugos organizavimo ir teikimo efektyvinimo didinimas; (2) tiekimo patikimumo užtikrinimas bei vartotojams priimtinų tarifų nustatymas (pelno siekis skatina mažinti sąnaudas, o tai turėtų būti akivaizdi nauda vartotojui).
Kitas svarbus liberalizuotos rinkos siekis – užtikrinti visuomenės interesą. Naujosios viešosios vadybos propaguojama verslo elementų skverbtis į viešųjų paslaugų teikimą neišvengiamai suponuoja pavojų dėl viešojo intereso sferos ribų susiaurėjimo (Dunleavy ir kt., 2005). ES direktyvose dėl paslaugų liberalizavimo yra akcentuoti vadinamieji viešųjų paslaugų įpareigojimai, susiję su vartotojų apsauga, tiekimo saugumu ir reguliavimu, paslaugos kaina. Šie įpareigojimai padeda kurti privataus sektoriaus ir valstybės santykius, kurie yra nukreipiami socialinio teisingumo ir piliečių gerovės siekimo kryptimi (European Commission, Services of general interest in Europe, 1996).
Egzistuoja įvarios praktikos pusiausvyrai tarp liberalizavimo ir valstybinio reguliavimo, tarp konkurencijos įvedimo ir universaliųjų paslaugų išlaikymo palaikyti. Paslaugos liberalizavimas gali vykti vadinamuosiuose jos subsektoriuose (perdavimo/skirstymo tinklai, pardavimai/pirkimai). Pavyzdžiui, elektros paslaugos atveju galima liberalizuoti elektros perdavimo tinklų kainas, o pačios paslaugos kaina gali išlikti kontroliuojama valstybės. Taip viešųjų paslaugų liberalizavimo procese reikšmingais tampa paskirstymo, reguliavimo, funkcijų pasidalijimo bei priežiūros momentai (Mühlenkamp, 2013).
Lietuvoje šilumos ūkis yra reikšmingas, tad būtinas atsakingas požiūris į jo valdymą. Nesena patirtis rodo, kad liberalizuotas šilumos gamybos sektorius gyventojams naudos neatnešė, o šilumos kaina augo. Net ir dabar šilumos vartotojai dažnai lieka nesupratę, kas, pavyzdžiui, sudaro šilumos kainą. Tai tikrai neatinka ES liberalizavimo politikos pamatinės idėjos – visuomenės interesų įgyvendinimo. Pelnas negali būti tuo kriterijumi, kuriuo matuojamas valstybinių įstaigų veiksmingumas. Kalbant apie Lietuvos energetikos sektoriaus liberalizavimą reikia matyti, kokių tikslų yra siekiama. Svarbu ne tai, ar įmonės bus išskaidytos ir kiek atsiras naujų rinkos dalyvių. Svarbu, kiek liberalizavimo reformos priartins energetikos sektorių prie rinkos sąlygų.

Nuotrauka J.Dvorak.


  • 26
    Shares

Related posts

Leave a Comment