Darbo kodekso projektas arba darbo santykiai kitaip (III): streikas

  • 8
    Shares

streikas

Streikas šiuo metu galiojančio Darbo kodekso 76 str. apibrėžiamas kaip darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis kolektyvinius darbo ginčus sprendžiančio organo sprendimas (įskaitant tarpininkavimo metu pasiektą susitarimą) nevykdomas (ar netinkamai vykdomas). Iš esmės streikas yra darbuotojų poveikio priemonė darbdaviui, kuri nustatoma užtikrinant šalių derybinių pozicijų balansą, vykdant kolektyvines derybas. Todėl ši teisė nelaikytina darbuotojų privilegija, iškreipiančia lygiateisius santykius, o remiasi bendra nuostata, kad darbuotojų, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, teisės užtikrinimas, garantuojant galimybes jungtis į juos vienijančias ir atstovaujančias organizacijas ir dalyvauti jų veikloje, turi būti paremtos realiai egzistuojančiomis galimybėmis daryti poveikį darbdaviui. Šios priemonės nustatomos įstatyme ir jomis siekiama sukurti darbdavio interesą realiai dalyvauti derybose arba laikytis susitarimų, siekiant išvengti nuostolių, kuriuos gali sukelti darbuotojų darbo stabdymas. Tačiau, ribojant besaikį piktnaudžiavimą streiku, yra suformuotos  nuostatos, kurios nustato griežtas streiko skelbimo procedūras (teisėtumo kriterijus), ribojamos streiko skelbimo galimybės nesant tam priežasčių (pagrįstumo kriterijus). Šie kriterijai vertinami teisme kilus ginčui dėl streiko teisėtumo. Mokslinėje literatūroje taip pat pažymima, kad darbuotojų teisė į streiką kaip kolektyvinio poveikio priemonė yra radikali ir drąstiška, naudojama tik išnaudojus visas taikinimo galimybes ginče (Bužinskas, 2010: 185). Streikų ribojimo galimybę numato ir pagrindinis šalies įstatymas – LR Konstitucijos 51 str. įtvirtinta, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti, o šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teisė streikuoti nėra absoliuti, nes streikas yra ne tik priemonė daryti spaudimą darbdaviui ir ginti socialinius bei ekonominius interesus, jis kartu reiškia tikrą, gresiančią žalą darbdaviui ar net tretiesiems asmenims. Taigi streikas laikytinas ultima ratio (Lietuvos Aukščiausiasi teismas, 2012). Streiko pagrįstumo kriterijus vertinamas, pavyzdžiui, nustatant, ar darbdavys laikėsi kolektyvinės sutarties (šiuo atveju skelbti streiką draudžiama), teisėtumo kriterijus – ar streiko skelbimo procedūra atitiko įstatymų reikalavimus.
Teikiant Darbo kodekso projektą (toliau – Projektą) Seimui šioje srityje siūloma padaryti keletą esminių pakeitimų. Pirmiausia siūloma panaikinti galiojantį Lietuvos Respublikos darbo tarybų įstatymą, kurio 19 str. nustatoma, kad priimti sprendimą skelbti streiką ir jam vadovauti, jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas neperdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, turi teisę darbo taryba. Tokiu būdu užtikrinama visų darbuotojų galimybė (nustatant ribojimus tam tikroms veiklos sritims) skelbti streiką visuose kolektyviniuose darbo ginčuose. Ši nuostata nebuvo perkelta į Projektą, kito Darbo tarybų įstatymo priimti nesiūloma. Darbo tarybos turės teisę incijuoti kolektyvinį darbo ginčą dėl teisės, jei darbdavys nevykdo darbo teisės normų reikalavimų arba darbo tarybos ir darbdavio susitarimų, tačiau streikus bus galima skelbti tik ginčuose dėl intereso. O ginčuose dėl intereso darbuotojų interesus atstovaus tik profesinės sąjungos. Pagal Projektą kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių sudarymas ir kolektyvinių darbo ginčų dėl interesų inicijavimas yra išimtinė profesinių sąjungų teisė. Taigi, darbo tarybos praranda teisę organizuoti streikus, o profesinės sąjungos tokią teisę turi tik ginčuose dėl intereso. Projekte įtvirtinama, kad ginčai dėl kolektyvinės sutarties vykdymo ar netinkamo vykdymo, įskaitant taikymą ar netinkamą taikymą į jų galiojimo sritį patenkantiems darbuotojams ir darbdaviams, sprendžiami darbo ginčų dėl teisės nustatyta tvarka, o minėta streiko galimybė nustatoma tik ginčuose dėl intereso. Projektas iš esmės įtvirtina tris darbo ginčų rūšis: individualūs darbo ginčai dėl teisės, kolektyviniai darbo ginčai dėl teisės ir kolektyviniai darbo ginčai dėl intereso. Toks reguliavimas atitinka ir kaimyninėse valstybėse (Latvijoje ir Estijoje, Lenkijoje) priimtą darbo ginčų skirstymą. Tačiau šiose valstybėse ginčai dėl kolektyvinės sutarties nėra aiškiai priskiriami tik prie ginčų dėl teisės. Kitą vertus, kyla abejonė, ar siūloma Projekte nuostata (jog ginčai dėl kolektyvinės sutarties vykdymo, taikymo ir pan., kurie sprendžiami tik ginčų dėl teisės nustatyta tvarka) visiškai atitinka Europos Bendrijos Darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos  13 str., pagal kurį teisė imtis kolektyvinių veiksmų, ginčuose kurie kilo dėl intereso apima teisę streikuoti atsižvelgiant į įsipareigojimus kylančius iš nacionalinių teisės aktų ir kolektyvinių įsipareigojimų (“right to resort to collective action in the event of a conflict of interests shall include the right to strike, subject to the obligations arising under national regulations arid collective agreements“). Kitą vertus, tokia rengėjų pozicija atitinka tarpautinėje darbo teisėje priimtą doktriną, kur „laikomasi bendros pozicijos, kad galutinė instancija teisės pobūdžio ginčams spręsti yra teismo procesas ir kad tokių ginčų atveju teisės veikti kolektyviniai (streikuoti ar pan.) nėra” (Petrylaitė ir kt., 2013: 103). Tačiau, vertinant siūlomą nuostatą darbuotojų teisių gynimo požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kad būtent kolektyvinėje sutartyje yra aptariamos svarbiausios darbuotojų darbo sąlygos – darbo apmokėjimas, darbo sutarčių nutraukimo sąlygos, darbo poilsio ir laiko sąlygos ir kt. Šiuo metu dažna streiko skelbimo priežastis yra būtent kolektyvinės sutarties laikymosi pažeidimai ir būtent tai yra dažnas įrodinėjimo dalykas tokio pobūdžio bylose, todėl naujos nuostatos vertintinos atsižvelgiant ir į tai, kokias neigiamas sankcijas nesilaikančiai sutarties šaliai turės galimybę pritaikyti teismas. Jeigu, pavyzdžiui, darbdavys nebeturės materialinio suinteresuotumo vengti pažeidinėti sutartį. Abejotina, kad siūlomo Projekto 220 str. nustatoma bauda iki 3000 EUR. visais atvejais gali tokį interesą sukurti (ypač jeigu darbdavys didelė įmonė, turinti daug materialinių išteklių).
Projekte taip pat supaprastinama streiko skelbimo procedūra, kadangi streiko skelbimui pakaks ketvirtadalio profesinės sąjungos narių pritarimo, šakos lygio streikui – atstovaujančio organo sprendimo.
Vertinant šiuos pakeitimus dar reikia žinoti, kad profesinių sąjungų narių skaičius tolygiai mažėja (pvz., 2013 m. sumažėjo net 6,4 proc., tuo tarpu verslininkų asociacijų narių skaičius padidėjo net 14,9 proc. (žr. Oficialiosios statistikos portalą), 2014 m. profesinių sąjungų narių skaičius sumažėjo dar 1,1 tūkstančiu, t.y. 1,2 proc. (žr. Oficialiosios statistikos portalą), verslininkų organizacijų liko stabilus, pagal 2015 m. duomenis profesinės sąjungos vienija tik 8.1 proc. darbuotojų). Tuo tarpu Projekte vyrauja bendra nuostata, kad profesinės sąjungos atstovauja tik savo narių interesus individualiuose ir kolektyviniuose darbo ginčuose, o kolektyvinės sutarties nuostatos taikomos tik profesinių sąjungų nariams (nebent šalys kolektyvinėje sutartyje sutartų kitaip). Kodekso aiškinamąjme rašte kodekso rengėjai tikisi, kad ši nuostata „paskatins jungtis į profesines sąjungas“.  Šis teiginys plačiau nepagrindžiamas, o sveikas protas leidžia teigti, kad atvirkščiai, būtent profesinių sąjungų galių plėtra skelbiant streiką bei įstatyminis poveikio priemonių darbdaviui ribojimas ginčuose su darbo taryba, pagrįs darbdavio interesą visomis priemonėmis užkirsti kelią profesinių sąjungų plėtrai, bent jau įmonės lygiu.
Apibendrinant galima teigti, kad įsigaliojus Projektui sumažėja realiai taikytinų kolektyvinio poveikio priemonių darbdaviui skaičius ginčuose dėl teisės ir susiaurinamas ginčų, kuriuose leidžiama skelbti streiką, sąrašas, apribojamas darbuotojų, kuriems realiai suteikiama streiko skelbimo galimybė, skaičius, tuo pačiu supaprastinant streiko skelbimo procedūrą, netiesiogiai išplėčiamas ginčų, nagrinėtinų tik teisme sąrašas.

KITI KOMENTARAI APIE DARBO KODEKSO PROJEKTĄ: I dalis, II dalis.

Šaltiniai:
Bužinskas V. (2010) Darbo ginčai: teorija ir praktika. Vilnius, VĮ Regiatrų centras.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-81/2012
Petrylaitė D., Petrylaitė V., Blažienė I. (2013) Darbo ginčų instituto reguliavimo tarptautiniai teisiniai standartai ir jų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Teisė, Nr.88.

Nuotrauka J.Dvorak.


  • 8
    Shares

Related posts

Leave a Comment