Naujosios viešosios tarnybos vystymosi kryptis ir Lietuvos viešoji politika

  • 22
    Shares

balionaiNaujosios viešosios tarnybos (New Public Service) modelis tarp visų kitų viešojo administravimo modelių yra bene nuosekliausias. Jis pirmiausia pateikia prielaidą, kad viešoji vadyba turi susitelkti į piliečius, bendruomenę ir pilietinę visuomenę. Vadovaujantis šia samprata, pagrindinis valstybės tarnautojų tikslas – padėti piliečiams aiškiai reikštis ir siekti bendrų interesų, o ne kontroliuoti ir valdyti visuomenę (Denhardt ir Denhardt, 2000). Tai ryškus kontrastas filosofinei naujosios viešosios vadybos modelio (New Public Management) prielaidai, pagal kurią susitarimai tarp viešųjų vadybininkų ir klientų atspindi asmeninį suinteresuotumą ir yra pagrįsti rinkos principais. Tai taip pat naujosios viešosios tarnybos modelis skiriasi ir nuo senojo viešojo administravimo modelio, kai piliečiai, kurie susiję su biurokratija kaip klientai arba yra jos sudėtinės dalys, buvo laikomi pasyviaisiais hierarchinio strategijos formavimo ir paslaugų suteikimo mechanizmų gavėjais (Bourgon, 2007). Šie santykiai labiau pasižymi valdymu ir hierarchija, o ne pliurališkumu bei įsipareigojimu. Pagrindiniai modelių skirtumai pateikti lentelėje.

skirtumaiNaujosios viešosios tarnybos modelis viešąją vadybą nagrinėja demokratinei teorijai, pagrįstai  aktyvia pilietiškumo sąvoka, patogiu kampu. Piliečiai neapsiriboja siaurais asmeniniais interesais bei plačiau žvelgia į viešąjį interesą, o valstybės tarnautojų pareiga – suteikti piliečiams galimybę labiau įsitraukti į socialinių problemų sprendimų paiešką. Viešieji vadybininkai turi įgyti įgūdžių, kurių pakaktų ne tik galimybei kontroliuoti ir valdyti visuomenę ieškant strateginių sprendimų, bet ir galėtų labiau susitelkti į tarpininkavimą, derėjimąsi bei sudėtingų problemų sprendimą bendradarbiaujant su piliečiais. Siekdamos patenkinti platesnius visuomenės poreikius ir surasti viešąjį interesą atitinkančius sprendimus, vyriausybės turės būti atviros, pasiekiamos, atskaitingos, reaguojančios ir veikdamos tarnaus piliečiams. Kad įtvirtintų daugiau atskaitomybe pagrįstų ryšių su piliečiais ir bendruomenėmis, renkamų pareigūnų, valdančių bei pateikiančių biudžetus ir programas, vyraujančios atskaitomybės formos negali apsiriboti valstybės tarnautojams formaliai taikoma atskaitomybe. Galiausiai, naujosios viešosios tarnybos modelis taip pat primena apie moralinę viešųjų paslaugų svarbą, pabrėžiant valstybės tarnautojų, siekiančių didesnės viešosios gerovės, vertybes ir motyvacijas (Denhardt ir Denhardt, 2000, 556–57 psl.).
Antroji post naujosios viešosios vadybos literatūros kryptis koncentruojasi į transformacinį skaitmeninio valdymo potencialą. Dauguma ankstyvųjų studijų apie skaitmeninį valdymą dėmesį telkė į efektyvumo naudą, realizuojamą taikant naująsias technologijas, kad būtų pagerintas paslaugų teikimas, suderinamas tiek su senuoju viešuoju administravimu, tiek su NVV modeliais (Heeks ir Bailur, 2007; Yildiz, 2007). Mokslininkai atkreipia dėmesį į naujųjų skaitmeninių technologijų potencialą pakeisti ryšius tarp vyriausybinių įstaigų ir pilietinės visuomenės bei pakeisti vyriausybės veiklos vykdymo būdą (Dunleavy ir kt., 2006). Kiti nurodo skaitmeninio valdymo papildomumą atgaivintu požiūriu į bendrą viešųjų paslaugų teikimą, kuriuo pripažįstamas potencialas kurti autentišką vartotojų ir piliečių įsitraukimą į viešųjų paslaugų teikimą (Osborne, Radnor ir Nasi, 2013). Pasirodžius naujajai skaidrumo darbotvarkei ir modernėjant bei plintant skaitmeniniam valdymui dėmesys sutelktas į naujųjų technologijų atveriamas galimybės visuomenės prieigai prie vyriausybės informacijos. Skaidrumui ir atskaitomybei didinti skirtos technologinės inovacijos suteikia piliečiams galimybę iš arčiau susipažinti su strategijos formavimo procesu, tam pasitelkiant naujus ir patobulintus dalyvavimo kanalus bei piliečių vykdomą vyriausybės kontrolę (Avila ir kt., 2011).
Trečioji šiuolaikinės viešojo valdymo literatūros kryptis koncentruojasi į valstybės tarnautojų motyvaciją. Argumentuojama, kad vykdant organizacinės tvarkos pokyčius reikia daugiau dėmesio skirti  vertybėms ir skatinamosioms priemonėms, kurios lemia elgseną bei rezultatus. Valstybės tarnautojų motyvacijos problema buvo plačiai nagrinėjama literatūroje, siekiant išsiaiškinti, kokią svarbą motyvacijai ir organizacijos rezultatams turi atlygis ir sankcijos. Vienas pirmųjų viešosios paslaugos motyvacijos analitikų išskyrė vidinę motyvaciją, siejamą su viešojo sektoriaus moralinėmis vertybėmis, ir išorinę motyvaciją, kuri koncentruojasi į atlygį ir skatinamąsias priemones (Perry ir Wise, 1990).

Kokia situacija Lietuvoje? Naujojo viešojo valdymo/tarnybos idėjinį pagrindą galime matyti strategijoje „Lietuva 2030“, kurioje yra įtvirtinta, kad valdymas turi būti nukreiptas į piliečių dalyvavimo skatinimą, būti atviras, rezultatyvus, įgyvendinti visuomenės interesus ir užtikrinti geros kokybės paslaugas, o valdžia privalo būti kompetentinga ir priimti kryptingus strateginius sprendimus. Lietuva užsibrėžė tikslus, atitinkančius naujojo viešojo valdymo idėjas, tačiau galime paminėti nemažai prie šios strategijos įgyvendinimo neprisidedančių įvykių – pradedant aukštus postus turinčių valdininkų akibrokštais (Nacionalinės žemės tarnybos direktorės bandymas išvengti atsakomybės, Sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės ir Šiaulių ligoninės galimos korupcinės veikos) ir baigiant skaudžiais įvykiais (Saviečių kaimo tragedija), kurių būtų galima išvengti esant geresniam tarpinstituciniam bendradarbiavimui, nes toje pareigybių, institucijų/įstaigų ir funkcijų gausoje yra pamirštas paprastas žmogus, jo gyvenimo kokybė. Šie ir daugelis kitų atvejų nepriekaištingos reputacijos, kompetencijos ir profesionalumo pavyzdžio Lietuvos visuomenei neparodo. Visa tai tik dar labiau menkina Lietuvos valdžios įvaizdį ir žmonių pasitikėjimą ja.
Kalbant apie inovacinę pažangą, Lietuva negali pasigirti dideliais pasiekimais inovatyvaus viešojo sektoriaus srityje. Pavyzdžiui, e.sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros projektas turėjo sutaupyti medikų ir pacientų laiką, padėti gauti kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas. Pats projektas nekelia abejonių savo inovatyvumu ir modernumu, tačiau kol kas turime tik neatsakytą klausimą, kodėl sistema neveikia, jeigu skirtos didžiulės lėšos šiame projektui jau išnaudotos. Kitas klausimas – kas už tai turi prisiimti atsakomybę? Vėlgi turime neskaidrumo, neatvirumo visuomenės atžvilgiu atveją. Kalbant apskritai apie inovacijas viešajame sektoriuje, pagal įvairius kriterijus Lietuva yra žemiau ES vidurkio (European Public Sector Innovation Scoreboard, 2013). Galime nebent pasidžiaugti, kad mūsų šalis šioje ataskaitoje yra įvardinta tarp tų valstybių, kurios padarė didžiausią pažangą per  2003-2012 metus, teikiant viešąsias paslaugas per informacines technologijas. Žinoma, sėkmingai inovacijų integracijai būtina atrasti specialistų, kompetetingų žmonių, finansinių išteklių, politinių sprendimų.
Motyvavimo sistemai Lietuvos viešajame sektoriuje yra skiriama mažai dėmesio. Valstybės tarnybos departamentas paskutinį tyrimą atliko dar 2009 metais, kai buvo siekiama išsiaiškinti valstybės tarnautojų motyvavimo galimybes, identifikuojant esamas ir galimas motyvavimo priemones valstybės tarnyboje ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Tyrimo rezultatai parodė, kad beveik visi apklausti skirtingo lygmens vadovai sunkmečio laikotarpiu taikė personalo motyvavimo priemones – skatino žodžiu, kūrė ir palaikė tinkamą darbinę atmosferą, pripažino ir paviešino kiekvieno indėlį. Tačiau tarp tyrimo dalyvių nebuvo žemesnio lygmens darbuotojų, o tik valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai. Dabar tokių tyrimų stinga. Įvertinant tai, kad Lietuvos valstybės tarnyboje trūksta jaunų kompetetingų specialistų, nes daugelis migruoja į privatų sektorių, būtina daugiau dėmesio skirti motyvacijai valstybinėse institucijose.
Šie Lietuvos viešosios politikos pavyzdžiai parodo, kad mūsų šalyje naujosios viešosios tarnybos idėjos kol kas sunkiai skinasi kelią.

Nuotrauka J.Riekašienės.


  • 22
    Shares

Related posts

Leave a Comment