Savivaldybių tarybų posėdžiuose svarstomi įvairiausi klausimai, susiję su visomis galimomis plėtros ar reformų sritimis: viešosios infrastruktūros tvarkymo ir plėtros, socialine, švietimo, sveikatos, kultūros, sporto, verslo ir kt.
Neringos savivaldybės taryboje absoliuti dauguma pateikiamų svarstyti sprendimų susiję su teisės aktų reikalavimais, tad juos inicijuoja ir sprendimų projektus rengia specialistai – Neringos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai ir dirbantys pagal darbo sutartis. Šie specialistai įprastai rengia ir politinės daugumos inicijuojamų sprendimų projektus. Svarstant tokius klausimus, kai kurie politikai prašo specialistų pateikti ekonominius skaičiavimus ir pagrįsti ekonominį šių sprendimų pagrįstumą. Tokie politikų prašymai paskatino plačiau paanalizuoti ekonominio naudingumo aspektą viešosios gyvensenos organizavimo kontekste.
Pirmiausia, ką pavyko nustatyti – viešajam sektoriui aktualesne įvardijama ne grynai ekonominė (kaip ji suprantama verslo kontekste) nauda, bet socialinė – ekonominė (socio – ekonominė) nauda. Ekonomika orientuota į siekį kuo mažesniais kaštais gauti kiek įmanoma didesnės finansinės naudos. Verslo subjektai turi išimtinai vieną tikslą – pelno siekį, tad natūralu, jog jiems aktuliausia yra finansinė ir ekonominė nauda. Viešasis sektorius tokio tikslo nekelia – viešieji projektai finansinės naudos negeneruoja. Kiekviena viešoji organizacija įsteigta tam tikrai viešosios gyvensenos užtikrinimo misijai įgyvendinti, tad ir tikslai yra susiję būtent su šia misija. Viešųjų poreikių tenkinimas (socialinių, kultūrinių, švietimo ir pan.) negali būti organizuojamas ir įgyvendinamas, remiantis tik ekonominiu požiūriu, siekiant efektyvumo (angl. efficiency). Viešuosiuose projektuose svarbesnis yra veiksmingumo rodiklis (angl. effectiveness). Kitaip tariant, svarbiau yra siekti, kad įgyvendintu projektu būtų patenkinta kiek įmanoma didesnė visuomenės ar bendruomenės dalis. Dėl šios priežasties greta ekonominio vertinimo, parodančio projekto ekonominį poveikį teritorijai, pridedamas ir socialinis vertinimas, turintis atspindėti naudą aplinkai ir visuomenei.
Tikslinga giliau paanalizuoti, kas yra toji “socio – ekonominė nauda” ir kiek jos pagrindimo galima reikalauti iš savivaldybės administracijos. Investicijų projektų, kuriems siekiama gauti finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir/ ar valstybės biudžeto lėšų, rengimo metodikoje pateikiamas toks socialinės – ekonominės naudos ir žalos apibūdinimas: “tai visos ekonomikos patiriamos alternatyviosios sąnaudos arba gaunama nauda. Ši nauda ir žala gali skirtis nuo privačių sąnaudų ir naudos, o šis skirtumas priklauso nuo to, kiek rinkoje stebimos kainos skiriasi nuo buhalterinių kainų“ (8 p.).
Socio – ekonominės naudos skaičiavimui imamas viešojo projekto laikotarpis, kuris gali būti nuo 5 iki 100 metų. Skaičiavimo metu reikia nustatyti ir pagrįsti naudą ateities kartoms. Vienas iš rodiklių yra socialinė diskonto norma (SDN), kuris atskleidžia visuomenės požiūrį į ateities naudą ir išlaidas, parodo visuomenės pasiryžimą atidėti vartojimą šiandien dėl vartojimo rytoj (ateityje). Didelė SDN reiškia, kad visuomenė (arba valdžia) nenori investuoti reikšmingų išteklių (pavyzdžiui, kapitalo), kurie sukurtų didesnę gerovę ateitiems kartoms, todėl didelė SDN rodo polinkį į dabartinį vartojimą ir trumpalaikes investicijas (projektus), o maža SDN – atvirkščiai, reiškia, kad pirmenybė teikiama ilgalaikėms investicijoms (žr. metodiką).
Socio – ekonominės naudos/ žalos vertinimas atliekamas naudojant kaštų – naudos metodą, kuris visuotinai pripažįstamas geriausiu. Šio vertinimo svarbiausiu elementu yra įvardijama ekonominė analizė, kurios ir prašo dažnas politikas. Mokslininkai teigia, kad analizė, naudojant kaštų – naudos metodą, atskleidžia tik tiek socialinės naudos visuomenei, kiek leidžia galimybės išreikšti ją piniginiais matais. Kitaip tariant, ši analizė vertina ne tik finansinį poveikį (investicijų kaštus, tiesioginę naudą ir pan.), bet ir visus socialinius poveikius visiems visuomenės individams: taršą, saugumą, darbo rinką, teisės aspektus ir pan. Pagrindinis šio vertinimo tikslas – suteikti piniginę išraišką kiekvienam išvardintam poveikiui ir po to atlikti bendrą gauto heterogeniško poveikio vertinimą. Kiekvieno socialinio poveikio piniginė išraiška turi reflektuoti visuomenės nustatytą kainą konkrečiam poveikiui. Kitaip tariant, visuomenė nustato piniginę išraišką kiekvienam galimam poveikiui ir įgalina sprendimus priimančias institucijas konstatuoti apie grynąjį socialinės gerovės poveikį konkrečiam projektui. Svarbiausias vaidmuo socio – ekonominės naudos vertinime priskiriamas politikams ir jų sprendimams. Teigiama, kad politikai turi būti supažindinti (arba susipažinę) su atitinkamais vertinimo metodais ir gausia duomenų informacija, kad po to naudodami turimas žinias, išmintį, gebėjimus ir atsižvelgdami į visuomenės nustatytas pinigines vertes socialiniams ir aplinkos poveikiams, priimtų geriausius sprendimus.
Socio – ekonominė nauda gali būti grindžiama visai visuomenei, tam tikrai bendruomenei arba tam tikrai socialiai pažeidžiamai tikslinei grupei. Pvz., socialinio būsto kontekste socio – ekonominė nauda nukreipta į socialiai remtinas šeimas ar asmenis.
Beje, socio – ekonominės naudos metodas kai kurių mokslininkų yra vertinamas atsargiai ir net kritiškai, laikant jį ganėtinai ribotu. Teigiama, kad vertinimas šiuo metodu gali būti šališkas – vertinant viešąjį projektą nesuskaičiuojama visa projekto kuriama socialinė nauda, kuri turi būti pagrindiniu viešojo projekto siekiu. Dažnai yra tiesiog sudėtinga tiksliai apskaičiuoti socialinę projektų naudą, kadangi sunku ją išreikšti pinigine verte. Pvz., kaip pinigais įvertinti gamtinės aplinkos pokyčius, žmogaus gyvenimą, kuriems rinkos kainos neegzistuoja? Mokslininkai atkreipia dėmesį į socio – ekonominės naudos/ žalos vertinimo problemas, teigdami, kad ekonominės naudos matavimui paprastai turi būti pasirenkami kur kas trumpesni laiko periodai, nei socialinės arba darnios aplinkos naudos matavimui. Tai įvardijama terminų nesutapimu vertinant. Probleminiu įvardijamas ir per siauras (tik piniginis) socio – ekonominės naudos vertinimas, neįtraukiant į kontekstą kokybinių tyrimų duomenų. Nesutariama ir dėl SDN dydžio pasirinkimo, kai viešieji projektai planuojami ateičiai ir socialinė nauda bus gaunama po ilgo laikotarpio. Tad tokie projektai neišvengiamai yra sąlygojami neapibrėžtumo ir rizikos. Todėl jie turi būti lankstūs makro – ir mikro – aplinkos pokyčiams. Kritiškai vertinamas ir kaštų – naudos metodas, naudojamas socio – ekonominėse analizėse, laikant jį tinkamesniu verslo, bet ne viešiesiems projektams. Tačiau kitų vertinimo alternatyvų, integruojančių kelis metodus ir įgalinančių modeliuoti įvairias situacijas kol kas niekas nėra pateikęs.
Taigi galima sudėti pagrindinius akcentus:
- Socio – ekonominis vertinimas nėra tobulas; minima daug įvairių jo taikymo ribojimų ir problemų.
- Socio – ekonominei analizei naudojamas kaštų – naudos metodas, kuris grindžiamas tik pinigine poveikio išraiška ir neleidžia įvertinti visų būtinų socialinių poveikių. Šis metodas skiriasi nuo ekonominio vertinimo versluose, kadangi juo siekiama įvertinti ne tiek finansinę naudą, kiek socialinę naudą kiekvienam visuomenės individui. Kitų metodų, deja, kol kas nesiūloma.
- Svarbiausias vaidmuo priskiriamas politikams ir jų sprendimams. Tačiau tam jie turi įgyti atitinkamų žinių ir valdyti didžiulius informacijos bei statistinių duomenų srautus. Taip pat jie turi sužinoti, kokia pinigine išraiška visuomenė vertina visus galimus aplinkos ir socialinius poveikius, ir priimti visai visuomenei (konkrečiai bendruomenei ar jos daliai) geriausius sprendimus.
Drįstu manyti, kad šiame tekste, remiantis įvairiuose šaltiniuose išanalizuota medžiaga, išdėstytos žinios leidžia geriau suprasti socio – ekonominės naudos metodo specifiką, naudą ir ribojimus; pajausti jo panaudojimo galimybes konkrečios vietovės atveju, įvertinant administratorių ir politikų vaidmenis, žinias ir gebėjimus.
Beje, susidomėjusiems rekomenduočiau papildomai paskaityti Jurgitos Baranauskienės straipsnį „Viešųjų projektų vertinimas kaštų naudos analizės metodu: kritiškas požiūris“ (Žemės ūkio mokslai, 2013. T.20, Nr. 1, p. 64-74).
