Pirmoje savo knygoje „Minorities and Nationalism in Turkish Law“ Turkijos mokslininkė Derya Bayir pateikė kritišką, kruopštų, enciklopedinį pasakojimą apie Turkijos mažumų teises. Knyga ypač aktuali šiuolaikiniame tarptautinės politikos kontekste, nes postmaidaninės nacionalizmo apraiškos Ukrainoje šią šalį nuvedė į separatizmą ir sąlygojo Krymo praradimą. Tiesioginės Rusijos agresijos baimė išjudino tautinių mažumų politikos status quo daugelyje postkomunistinių valstybių.
Derya Bayir šešių dalių knyga nuosekliai atskleidžia Turkijos atvejo unikalumą ir dominavusius mažumų politikos persikryžiavimus, stimulus bei padarinius, turėjusius įtakos nacionalistinėms reformoms. Ši recenzija detaliau apima tris knygos dalis.
Pirmojoje knygos dalyje autorė atliko retrospektyvinę Turkijos atvejo rekonstrukciją, pradėdama nuo Osmanų pliuralistinės sistemos apibūdinimo ir užbaigdama konkrečiais nacionalizmo atvejais (lingvistiniu, ekonominiu). Bayir išsamiai aprašė millet sistemą, kuri, anot autorės, „šiuolaikine prasme nebuvo mažumų apsaugos sistema, bet – organizacinė struktūra, tvarkanti nemusulmonų įvairovės reikalus“ (p.27). Aiškėja, jog nestandartizuota valstybės valdymo struktūra sėkmingai tarnavo sprendžiant mažumų klausimus. Tačiau standartizuotas administravimas, centralizacija veda į mažumų teisių apribojimą. Skaitant šią dalį, susidaro įspūdis, jog Turkija buvo musulmonų, arabų ir nemusulmonų Pažadėtoji žemė. Tačiau pateikti įrodymai liudija, kad nemusulmonų bendruomenė nuolat nerimavo dėl savo padėties. 1908 m. revoliucija sustiprino politinės organizacijos Komitetas už vienybę ir progresą (Committe of Union and Progress) pozicijas ir performatavo įvairovės valdymą Turkijoje į lingvistinio ir ekonominio nacionalizmo vektorius.
Antrojoje dalyje autorė teigia, kad pagrindinis nacionalizmo plėtrą skatinantis veiksnys buvo Turkijos nacionalinė kovos dėl nacionalinės valstybės realizavimas 1919 – 1923 m., o ne baimė dėl nacionalinio saugumo, tradiciškai laikoma nacionalizmo paskata. Autorės pateikiami įrodymai liudija, kad nacionalistinio diskurso atsiradimas perkėlė mažumos sąvoką į teisinius dokumentus. Kita vertus, nacionalistų žvilgsniai pakrypo į kovą su krikščionimis, kurie naujojoje Turkijos valstybėje tapo mažumomis. Tačiau Turkijos diskursai įdomūs ne vien dėl santykių su krikščionimis. Formuojant naują turkų tapatybę, iškilo neturkų musulmonų klausimas. Šią religinę grupę buvo siekiama apjungti su turkais, keičiant Turkijos nacionalizmo sąvoką alternatyviomis sąvokomis, pvz. nacionalinės grupės, osmanai, Islamas. Kadangi didžiausia Turkijos musulmonų bendruomenė buvo kurdai, todėl greičiausiai ir autorė šios bendruomenės sąmoningai nevadina mažuma. Natūralu, kad nacionalistai, bijodami kurdų separatistinių nuotaikų, plėtojo brolystės ir vienybės diskursą autonomijos link. Nagrinėdama kurdų klausimą, Bayir apžvelgė vietinio administravimo diskursą 1921 m. Konstitucijoje. Ši konstitucija buvo konstruojama naujai šalies administracinei struktūrai (p.75). Tačiau pripažistama, kad tai neišsipildė ir 1924 m. Konstitucija sustiprino centralizaciją. Knygoje aprašytas dar vienas aspektas – apsikeitimas gyventojais tarp Turkijos ir Graikijos –, kuris liudija, iki kokių kraštutinumų gali nueiti nacionalizmas pakeliui į nacionalinę valstybę. Kaip pažymi Bayir, tai paveikė apie 1700000 žmonių (p. 82). Tokio postžmogiško veiksmo žmonių atrankos kriterijus buvo religija, neatsižvelgiant į gyventojų lojalumą, nuopelnus, kalbos mokėjimą.
Trečiojoje dalyje autorė analizavo 1923 – 1960 m. Turkijos valstybės įvairovės valdymą. Šios dalies pavadinimas sušvelnina tai, kas išdėstyta, nes skaitytojas įvairovės valdymą gali suvokti kaip Turkijos valdžios bandymus sėkmingai suderinti visų suinteresuotųjų pusių interesus. Tačiau tyrimo rezultatai rodo autoritarinius Turkijos nacionalistinės valdžios būdus naikinant šalyje etnokultūrinę įvairovę. Kultūrinis nacionalizmas pasireiškia apribojant kitų kalbų vartojimą. Norint būti turku, reikėjo kalbėti turkiškai; kitų kalbų vartojimas buvo laikomas nusikaltimu ir už tai buvo taikomos sankcijos. Buvo spaudžiamos ne vien mažumos, bet ir turkai: buvo reikalaujama atsisakyti dialektų ir tarptautinių žodžių, turkų kalbos statusas buvo įtvirtintas Konstitucijoje, buvo draudžiamas išsilavinimas kitomis kalbomis, keičiamos pavardės ir vietovių pavadinimai, perrašoma Turkijos istorija. Ekonomikos suturkinimas vyko labai skaudžiai, vyko šalies ekonominių santykių valymas nuo mažumų: įmonės turėjo pakeisti neturkus darbuotojus turkais, turkai buvo skatinami dirbti bankininkystės ir finansų sektoriuje, mažumų atstovams buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Suturkinimui buvo panaudota mokesčių sistema, taikant mažumų atstovams labai aukštais mokesčių tarifus. Autorė nustatė, jog asimiliacijos politika buvo nukreipta į kurdų pavertimą turkais. Tuometinis režimas, viešojoje erdvėje skleidžiantis diskursą, jog kurdai neturi istorijos, kalbos ir tradicijų, siekė sunaikinti kurdų naciją.
Apibendrinant, galima teigti, kad nagrinėjama tema populiari, įvairūs multikultūriniai aspektai plačiai tyrinėjami, tačiau šiuo konkrečiu atveju tyrimas sukoncentruotas į Turkijos atvejį. Autorės pasirinkta koncepcija mažumų ir nacionalizmo klausimus apibūdinti kaip įvairovės valdymą laikau nepagrįsta, nes tai, kas aprašyta knygoje, yra susiję su religinių-tautinių mažumų politikos formavimu ir įgyvendinimu, o įvairovės valdymas yra siauresnis konceptas. Nepaisant to, knyga sudaro puikių prielaidų konstruoti tolesnį Turkijos atvejo pažinimą, įžvelgti naujų mąstymo, kalbos ir praktinės multikultūralizmo politikos įgyvendinimo galimybių.
[Derya Bayir, Minorities and Nationalism in Turkish Law. Ahsgate Publishing Ltd, 2013, 302 p.]
