Darbuotojų vagystės yra viena iš rimčiausių šiandieninių verslo problemų, turinčių didžiausią poveikį verslo sėkmei. Natūralu, kad kas ketvirtas mažmenininkas tiki, jog darbuotojai vagia iš jo (O’Block, Donnermeyer, 1991). Daugelis mažmeninės prekybos darbdavių prekių trūkumus sieja su pirkėjų vagystėmis, tačiau dažniausiai tai yra darbuotojų vagysčių pasekmė.
Tylczak ir Sheets atliktas tyrimas parodė, kad apie 3% nesąžiningų mažmeninės prekybos darbuotojų vagia kasdien, 7.6% vagia kas savaitę, 19.7% vagia nuo 4 iki 12 kartų per metus ir 69.7% vagia vieną arba kelis kartus per metus (Tylczak, Sheets, 1994). Tuo tarpu kitame tyrime, kurį užsakė Nacionalinis teisingumo institutas (National Institute of Justice), buvo apklausta 9000 darbuotojų, dirbančių mažmeninėje prekyboje, ligoninėse ir gamyboje. Apklausos rezultatai parodė, kad 35.1% apklaustųjų mažmeninėje prekyboje, 33.3% apklaustųjų ligoninėse, 28.4% apklaustųjų gamyboje viena ar kita forma dalyvavo vagiant kompanijos nuosavybę (Regan, 1995).
Natūralu, kad, esant tokiems aplinkybėms, tiek mokslininkams, tiek ir vadybininkams bei kriminalistams kilo klausimas, kaip gali būti apibrėžiamos darbuotojų vagystės organizacijoje ir kokie darbuotojų veiksmai gali būti traktuojami kaip inkriminuojantys. Akivaizdu, kad darbuotojų vagystės sampratos formavimuisi įtakos turi bendras vagystės apibrežimas. Visuotinai priimto vagystės apibrėžimo nėra, visada atsiranda įvairių žmogiškųjų veiksnių, kurie visuotinai pripažįstami kaip vagystė, tačiau į vieno ar kito autoriaus siūlomą apibrėžimą netelpa.
Taigi Merriam teigimu darbuotojų vagystė gali būti apibrėžiama kaip neleistinas darbdaviui nuosavybe priklausančių prekių, paslaugų, pinigų paėmimas, kontrolė arba pervedimas. Savo ruožtu Greenberg pateikė žymiai tikslesnį darbuotojų vagystės apibrėžimą, t.y. bet koks neleistinas įmonės nuosavybės pasisavinimas asmeniniam naudojimui arba pardavimui kitiems. Šis apibrėžimas apima prekių, tiekimų, medžiagų, fondų, duomenų, informacijos arba intelektualinės nuosavybės perdavimą. Tuo tarpu Horning darbuotojų vagystę apibrėžia kaip nelegalų arba neleistiną įrengimų bei įmonės arba asmeninės nuosavybės, esančios įmonės teritorijoje, panaudojimą, likvidavimą arba pasisavinimą įmonėje dirbančių neapmokamų darbuotojų.
Hollinger ir Clark teigimu vagystė yra darbuotojų neleistinas organizacijos nuosavybės paėmimas. Remiantis JAV Nacionaline nusikaltimų taryba, darbuotojų vagystės yra “racionali vagystės galimybė”, padaryta kaip iš anksto apgalvotas veiksmas ir apimantis pasitikėjimo nesilaikymą, suteikiantis tiesioginę ekonominę naudą jo dalyviui ir nukreiptas prieš darbdavio organizaciją.
Kaip matome, dažniausiai autoriai darbuotojo vagystę apibrėžia kaip neleistiną veiksmą, ir aš sutinku su tokiu formulavimu. Esmė ta, kad tokie neleistini veiksmai kaip laiko vagystė gali atsirasti darbuotojui sąmoningai taip darant arba atvirkščiai – nesąmoningai. Tačiau neabejotinai tokių vagysčių atsiradimui poveikį daro įmonės ir vadovai arba vadybininkai.
Akivaizdu, kad neapibrėžti dalykai gali tapti apsauga, kurios dėka apsukrūs darbuotojai gali pateisinti daugelį savo veiksmų. Vadovams ir vadybininkams svarbu visada išlaikyti iniciatyvą savo rankose. Pvz., tokiu atveju, kai darbuotojas dirba viršvalandžius, tai turi būti atitinkamai įforminta ir sumokėtas priklausantis atlyginimas. Jei vadovas elgiasi atvirkščiai, jis praranda iniciatyvą ir naturalu, kad tokioje situacijoje reikia tikėtis, jog kitą kartą darbuotojas kompensacijai pavėluos į darbą arba pasinaudos įmonės telefonu savo reikmėms.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vagiančio darbuotojo samprata neapima paėmimo nuosavybės, kuri priklauso bendradarbiui. Tai tik patvirtina, kad darbuotojų vagystės yra nukreiptos prieš darbdavius. Ir aplamai pasitaiko situacijų, kai vagystę galima traktuoti kaip agresija, kadangi darbuotojas vagia ne su tikslu turėti ekonominę naudą, t.y. parduoti arba naudoti pavogta vertybę, bet priešingai – tam, kad pakenktų įmonei.
Darbuotojų vagystės gali būti klasifikuojamos į smulkias vagystes (ang. pilferage) ir pasisavinimą/grobstymą (angl. embezzlement). Pasisavinimas/grobstymas apima pasitikėjimo nepateisinimą, kai darbuotojai pasisavina pinigus arba nuosavybę, kurie buvo patikėti jam. Viešajame sektoriuje pasisavinimas/grobstymas yra priskiriamas prie korupcijos formų ir apima korupciją plačiąja prasme. Anot Giacalone, darbuotojų vagystės gali būti klasifikuojamos kaip menka vagystė (angl.petty theft) ir milžiniška vagystė (grand theft) (Giacalone, 1996).
Gabor siūlo kitokią darbuotojų vagystės klasifikaciją:
- Laiko vagystė. Tai apgalvota, iš anksto numatyta apmokamo laiko vagystė.
- Pinigų vagystė. Egzistuoja daugelis būdų įgyvendinti šią vagystės formą darbe. Tačiau labiausiai yra paplitusi pinigų vagystė iš kasos. Taip pat gali būti, kad kasininkas už prekę paprašo didesnės sumos, negu yra nustatyta, o skirtumą įsideda sau į kišenę.
- Prekių vagystė. Dažnai pasitaikantis atvejis. Egzistuoja įvairių galimybių, paprastų ir sudėtingų, pavyzdžiui, juvelyrinės parduotuvės darbuotojai puošiasi brangenybėmis savo tikslams arba nešioja parduodamus drabužius. Arba tipinis susitarimas tarp sandėlio darbuotojo ir vairuotojo, kai vietoj 100 skalbimo mašinų išsiunčiamos 104 skalbimo mašinos. Savo ruožtu sandėlio darbuotojas dokumentuose nurodo kad išvežta 100 skalbimo mašinų. Vairuotojas arba apmoka sandėlio darbuotojui už 4 skalbimo mašinas arba mainais duoda kitas prekes (Gabor, 1994).
Laiko vagystės formos gali sukelti šypseną, nes faktiškai kiekvienas iš mūsų viena ar kita forma taip daro. Tačiau, jei prisiminsime skandalingo D. Britanijos dramaturgo Marko Ravenhillo frazę “Vaikščioti į parduotuves ir mylėtis, tai – viskas, kas domina naują kartą”, įmonių vadovams reikėtų susimąstyti ir paieškoti naujų savo įmonių organizavimo būdų, kuriant aukštesnių vadovų santykius su darbuotojais. Kasdien atsidarantys supermarketai yra akivaizdus pavyzdys, tai – teminiai parkai su restoranais, barais, kinoteatrais, ledo arenomis, boulingais, kur žmogus gali pasirinkti savo mėgstamiausią temą. Tad natūralu, kad kyla klausimas, kodėl darbuotojas elgsis kitaip darbe? Pažvelgęs į supermarketus, vadovas galės suprasti savo darbuotojų elgseną, nes čia slepiasi daug galimybių.
Apibendrinant reikia pažymėti, kad darbuotojų vagystės yra plačiai paplitęs reiškinys. Daugelis mokslininkų ir praktikų stengiasi apibrėžti šį fenomeną. Dažniausiai skirtingi specialistai sutinka, kad darbuotojų vagystės tai – neleistinas veiksmas, kuriuo siekiama pasinaudoti įmonės nuosavybe dėl savo naudos. Kartu siūloma klasifikuoti darbuotojų vagystes į smulkias, dideles, laiko vagystes, grynųjų pinigų vagystes arba prekių vagystes.
Šaltiniai:
O’Block R.L., Donnermeyer J. (1991). Security and Crime Prevention. Elsevier.
Tylczak L., Sheets T. (1994). Preventing Workplace Theft. Thomson Crisp Learning.
Regan P.M. (1995). Legislating Privacy: Technology, Social Values, and Public Policy. UNC Press.
Giacalone (1996). Antisocial Behavior in Organizations. Sage Publications Inc.
Gabor T. (1994). Everybody does it! University of Toronto Press.
Nuotrauka – J.Dvorak.
