Mediakratija pagal Al Jazeerą


aljazeeraPraėjusiame dešimtmetyje kanalas Al Jazeera prasiskverbė į informacinę Vakarų erdvę, nustebinęs mokslininkus ir analitikus savo strategija. Tine Ustad Figenschou knygoje „Al Jazeera and the Global Media Landscape: The South is Talking Back“ atskleidžiami kanalo veiklos, legitimacijos, strategijos pasirinkimo ir internacionalizacijos receptai. Knygą sudaro aštuonios dalys, kurias suskirsčiau į tris sekcijas: strategija, legitimacija ir veiklos pažanga.  Teorinis tyrimo pagrindimas konstruojamas taikant naujos geografijos prieigą, suskirstant tyrimą į tris dimensijas: tarptautinės naujienų išeigos kartografavimas, tarptautinio naujienų (srauto) lemiami veiksniai, televizijos programos srautai.
Pirmojoje sekcijoje autorė aiškinasi Al Jazeera atsiradimo kontekstą, kaip veikia regioninės televizijos kanalai ir jų priklausomybę nuo finansinių subsidijų. Apibendrinant kitų tyrėjų nuomones, teigiama, jog kanalai yra priklausomi nuo turtingų regiono valstybių, ypač Saudo Arabijos (p.8). Nuo pat pradžių autorė užduoda loginį tyrimo vektorių, kad Al Jazeera pakeitė santykius tarp vadovaujančiųjų ir valdomų. Ar tokio efekto viltis yra matoma daugiau nei Arabų pasaulyje? Abejotina tai, ką autorė vadina efektais: (i) turi didžiausią atstovybių ir korespondentų tinklą ten, kur neturi konkurentai; (ii) samdo vietinius korespondentus. Tai nėra efektas, priešingai – kanalo veiklos indėlis ir turi poveikį žurnalistų darbo rinkai ir jų profesionalizavimui apibrėžtame regione.
Yra pagrindo sunerimti Vakarams, nes autorė mano, jog Al Jazeera yra daugiau nei žinių kanalas, tai – Kataro diplomatijos ir užsienio politikos įrankis (p. 27). Kokie įgaliojamai suteikti, autorė nenagrinėja, tik pateikia įrodymų, jog kanalas yra finansiškai priklausomas nuo Vyriausybės. Vėliau knygoje pažymima, jog Katarui tokia investicija leido sustiprinti valstybės brendą, galią, identitetą ir gyventojų priklausomybės valstybei jausmą (p. 46). Žinoma, tai yra susiję su diplomatija, tačiau diskutuotina, jog Al Jazeera yra diplomatijos ir užsienio politikos įrankis.
Atlikdama tyrimą, autorė susidūrė su daugybe prieštaravimų. Iš pradžių teigiama, jog Al Jazeera turinį nustato nepriklausomai (p.27). Literatūros apžvalga rodo, jog Kataro žiniasklaidos sistema yra lojalistinė. Politinis režimas nustato oficialią liniją per politinius pareiškimus, paskyrimus, galią, signalus. Toliau aiškėja, kad, nepaisant Kataro konstitucijoje įtvirtintos spaudos laisvės, žiniasklaida yra cenzūruojama. Bet autorė pažymi, jog Al Jazeera yra išskirtinė, nors 75-80 % finansavimo gauna iš Kataro vyriausybės, ir įvardija, jog tai yra privalumas, nes kanalas už tai turi turinio laisvę nuo reklamos, kuri Arabų pasaulyje yra politizuotas reikalas (p.39-40).
Antrojoje sekcijoje dominuojantis naratyvas – Al Jazeera yra alternatyvi žiniasklaida. Ir tikrai galima pagirti autorę, kuriai pavyko surinkti daug įrodymų „už“. Tačiau skaitant kyla klausimas, kokiame kontekste Al Jazeera yra alternatyva? Jei Vakarų žiniasklaidos, tai galima sutikti su autore, tačiau regiono kontekste Al Jazeera yra pagrindinė nuomonės formuotoja. Jai būdingi visi dominuojančios žiniasklaidos priemonės atributai.
Plėtojant alternatyvios žiniasklaidos naratyvą, autorė Al Jazeerą konstruoja kaip kanalą, distancijuojanti save nuo Vakarų medijų ir globalaus elito. Toks Al Jazeera pasirinkimas yra racionalus ir logiškas, nes taip stiprinama Arabų pasaulio elito pozicija. Aiškėja, jog tokiu būdu pasireiškia Pietų perspektyva ir faktinė kova už besivystančias medijų rinkas. Kita vertus, nuolat pabrėžiama, jog Al Jazeera yra kontrkanalas/kontržinių srautas. Esant tokioms aplinkybėms, greičiausiai Al Jazeera yra gynybinė priemonė prieš JAV, nes 9/11 suteikė JAV didžiausią įmanomą mandatą karui prieš terorą, ir tokiu būdu Arabų pasaulio elitas bando paveikti arba sušvelninti globalinį žinių srautą.
Al Jazeera pasirinkta strategija suteikti balsą neturintiems balso yra apgalvotas ir sėkmingas rinkodaros ėjimas. Autorės surinkti įrodymai ir informantų interviu ištraukos aiškiai byloja, jog tai atsakas į Vakarų medijų hegemoniją ir jų didžiulę įtaką Arabų pasauliui. Figenschou glaustai, lakoniškai ir konstruktyviai atliko hegemonijos prieigos analizę. Faktiškai prisijungiama prie vyraujančių autorių nuomonių.
Tačiau siekis pristatyti Al Jazeerą kaip suteikiantį balsą neturintiems balso nepavyko, nes tyrimo respondentų diskursai liudija apie griežtą informantų reportažams atranką: „mes suteikiam balsą“ (angl. we are giving voices), „mes ieškome žmonių“ (angl. we‘ll go further and seek out people) ir svarbi yra gera anglų kalba (angl. A lot of times I have to say I’m sorry I understood about 50 percent of what you said). Autorė pripažįsta, kad Al Jazeera reportažuose dominuoja elitas.
Trečioje sekcijoje parodyti Al Jazeera „raumenys“ Gazos karo (2008 – 2009 m.) metu.  Pateikiama kontekstinė karo užuomazgų informacija, supažindinama su kariuomenių naudojamais informacinio dominavimo instrumentais ir pereinama prie Al Jazeera. Autorės pateikti kiekybiniai, kokybiniai įrodymai parodo, kad Al Jazeera dominavo teikiant naujienas apie šį karą, tačiau susidaro įspūdis, jog šis karas buvo tik palestiniečių ir izraeliečių arba prijaučiančių jiems dėmesio centre. Atsižvelgiant į faktą, jog anglų kalba svarbi patenkant į eterį, tai reiškia, jog informantai buvo išsilavinę ir turėjo priklausyti vietiniam elitui. Figenschou nustatė, jog buvo daromos ekstra pastangos įtraukti Palestinos pareigūnų balsus į reportažus (p.137), kas dar kartą patvirtino, jog Al Jazeera siekia dominuoti Arabų pasaulio informaciniame lauke išstumdamas pagrindinius Vakarų konkurentus.
Toliau autorė vertina etiškai, morališkai politiškai svarbią tematiką – aukų vizualizaciją. Siekiama išsiaiškinti Al Jazeera darbuotojų nuomones, kodėl yra būtina pateikti per Al Jazeera žuvusiųjų/ kraujuojančių aukų kūnus, nutrauktus per sprogimus kūno organus ir pan. Faktiškai nėra gilios diskusijos ar tai etiška, ar tai būtina, nors autorė aptarė Al Jazeera etikos kodeksą. Tai, kas pateikta, nėra vien objektyvus požiūris. Al Jazeera darbuotojų nuomone, taip jie parodo Vakarų valstybių vykdomos politikos baisumus ir siekia paveikti vakariečių sąžinę, moralę, baimes. Bet vėl gi –  klausimai: Ar Al Jazeera taip pat detaliai pateikia vakariečių balsus po eilinių teroro išpuolių? Ar domisi, kaip tokie reportažai paveikia jų auditoriją? Ar kraujai ir kūnai yra užsienio politikos instrumentas? Aptariama knyga į šiuos klausimus neatsako, bet galima numanyti, jog viskas, kas vyksta, turi daug užslėptų reikšmių. Greičiausiai Al Jazeera yra Kataro vyriausybės bandymas performatuoti, perkonstruoti Kataro poziciją ne vien regione, bet ir pasauliniame lygmenyje.
Apibendrinant, galima teigti, jog knyga skirta aktualiai ir reikšmingai naujų medijų studijų temai. Al Jazeera specifika pateikiama lyginant su pagrindiniais Vakarų žiniasklaidos gigantais. Autorė geru lygiu remiasi mokslinėje literatūroje tiriama tema ir kvalifikuotai, logiškai papildo kokybinio tyrimo metu surinktais faktais, nors kartais pasitaiko smulkmeniško kartojimo. Šis tyrimas leidžia giliau pažinti, suprasti alternatyvaus, balsą suteikiančio neturintiems balso žiniasklaidos kanalo virtuvę.


Related posts

Leave a Comment