Bendruomeniškumas ir ko-produkcija ikimokykliniame ugdyme: misija (ne)įmanoma?

  • 18
    Shares

darzelisArtėjant naujiems mokslo metams ir belaukiant, kokia žinia jie bus pradėti, pabandykime reziumuoti praėjusių metų švietimo gerąją naujieną. Pradėdama 2015-2016 mokslo metus, švietimo ir mokslo ministrė juos paskelbė mokyklos bendruomenės metais. Praėjus metams bei belaukiant naujų deklaracijų, pats laikas žvilgtelėti, kiek realu lietuviškoje mokslo/švietimo/ugdymo sistemoje kalbėti apie bendruomeniškumą, ar tikrai deramai suvokiame ir įvertiname, kas yra bendruomeniškumas bei kaip jį įgyvendinti? Galiausiai, kiek realu šį devizą įgyvendinti ikimokykliniame ugdyme?
Švietimo ir mokslo ministerijos internetinėje svetainėje vis dar prieinamoje ministrės praėjusių mokslo metų pradžios kalboje galime rasti savotišką bendruomeniškumo ugdyme apibrėžtį:

„…Kurkime savo svajonių mokyklą, kurioje gera kiekvienam. Tebūna tai palanki erdvė visiems bendruomenės nariams. Šiuos mokslo metus skelbiame mokyklos bendruomenės metais. Todėl kviečiu tėvelius būti aktyviais savo vaikų ir mokytojų pagalbininkais. Niekas taip nepaskatina vaiko stengtis, kaip tėvų pasitikėjimas ir padrąsinimas“, – sakė mokslo metų pradžią paskelbusi švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė“.

Kvietimas tėveliams būti aktyviems vaikų bei mokytojų pagalbininkams, viešajame administravime galėtų būti siejamas su labai aiškiai išreikštu teoriniu kontekstu – tai ko-produkcijos (angl. co-production) teorija. Kas yra ko-produkcija? Ko-produkcijos terminas viešajame administravime atsiranda perlipus XX amžiaus vidurio liniją, kaip tik tuo pačiu metu, kai tiek viešojo valdymo praktikoje, tiek ir teorijoje, prasideda aktyvi naujosios viešosios vadybos srovės (ilgainiui išvirtusios į visą paradigmą) skverbtis. Autoriai (pvz., Bovaird, 2007; Alford, 2014, 2016; Pestoff, 2014) visuotinai pripažįsta, kad idėjos ir proceso pradžia galima laikyti Ostrom ir kt. (1978) bei Parks ir kt. (1981) darbus ko-produkcijos tema. Beveik 40 metų teorinių tyrimų bei praktinės įdiegties rodo šią temą neprarandant aktualumo ir nūdienos pokyčių akivaizdoje.
Alford (2014, p.300) teigimu, pamatinė ko-produkcijos mintis yra labai paprasta: ne tik vartojimas, bet ir pati viešųjų paslaugų gamyba (kūrimas) yra galima dalyvaujant gyventojams. Ilgainiui ko-produkcijos apibrėžtis buvo tobulinama, plečiama, adaptuojama kintančiai viešojo sektoriaus realybei. Todėl šiandien turime itin didelę ko-produkcijos apibrėžties įvairovę, dažnai ne palengvinančią, o apsunkinančią bandymą suprasti, kur prasideda, o kur baigiasi ko-produkcija, kuo (ir kada) ji skiriasi nuo dalyvavimo. Be abejo, tai priklauso ir nuo analizuojamų paslaugų. Dar 1980 metais Whitaker (cituojama pagal Brudney ir England, 1983) atskyrė „minkštąsias“ paslaugas, kuriose vartotojo (kliento) dalyvavimas paslaugos kūrime yra neatsiejamas siekiant pačios paslaugos tikslų (pvz., švietimas, sveikatos apsauga ir pan.) nuo taip vadinamųjų „kietųjų“ paslaugų, kur vartotojo (kliento) dalyvavimas nėra toks reikšmingas (pvz., policija, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, vandens tiekimas ar pan.).
Visai švietimo sistemai besikapanojant valstybės prioritetų užribiuose, ikimokyklinis  ugdymas (būtent ugdymas, o ne vien tik kiekybiniai darželių bei vietų juose skaičiai) sulaukia dar mažiau dėmesio. Akivaizdu, kad ikimokyklinis ugdymas priklauso „minkštosioms“ švietimo paslaugoms. Todėl paslaugos vartotojo (kliento) dalyvavimas paslaugoje yra tiesiog būtinas. Žinutė, kurią pasiuntė ministrė savo kalboje, kviesdama tėvelius būti aktyviais vaikų bei mokytojų pagalbininkais, buvo skirta visoms ugdymo pakopoms. Deja, kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijos internetinėje svetainėje publikuojamos gerosios patirtys (kurių, deja, yra labai mažai) – tėvų įtrauktis, tėvų aktyvaus dalyvavimo skatinimas (nekalbant jau apie ko-produkcijos galimybes) vis dar išlieka neįveikiamu everestu ikimokyklinio ugdymo tvirtovėse. Nederėtų kaltinti vien tik pačių įstaigų. Kaip rodo naujausia Klaipėdos universiteto mokslininkų atlikta ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų bei ikimokyklinukų vaikų tėvų apklausa, suvokimo ir noro trūksta visoms pusėms. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos vis dar suvokiamos kaip vieta „padėti“ vaiką tėvų darbo laiko metu. Tik nedaugelyje įstaigų pavyksta didesniu mastu įtraukti tėvus. Priežasčių, ko gero, reikėtų ieškoti (kaip jau tapo įprasta) ir pačioje sistemoje. Ar švietimo sistema, jos dalyviai, yra pasiruošę būti bendruomeniški?  Ar švietimo sistema pasiruošusi „paversti“ tėvus lygiaverčiais paslaugos dalyviais, t.y. ko-prodiuseriais?
Ikimokyklinei vaikų dienos priežiūrai, kaip socialinės sanglaudos didinimo vienai iš priemonių, skiriamas pakankamai didelis dėmesys ES mastu. Ikimokykliniam ugdymui bei ko-produkcijos galimybėms pakankamai dėmesio savo darbuose skyrė ir žymūs užsienio (būtent viešojo administravimo srities) autoriai kaip Pestoff ir Brandsen (2006), Pestoff (2009, 2012) ir Vamstad (2007, 2012). Negalima nepaminėti ir to, kad dar 2004 metais eilėje Europos valstybių buvo atliktas ikimokyklinio ugdymo (vaikų dienos priežiūros centrų) tyrimas (projektas žinomas TSFEPS akronimu). Tyrimo metu išskirtos 7 tėvų įtraukties pakopos:

1. Tiesiog oficialaus mokesčio sumokėjimas („oficialus“ ekonominis dalyvavimas);
2. Savanoriškas aprūpinimas įvairiomis vaikų veiklos galimybes plečiančiomis priemonėmis (pvz., gėlės, rūbai ir pan.);
3. Dalyvavimas (angl. the presence and eventual active participation) svarbiuose (bet retuose) renginiuose (kaip pvz., Kalėdų šventės ir pan.);
4. Dalyvavimas (angl. informative meetings) tėvų susirinkimuose bei tėvus atstovaujančiuose komitetuose;
5. Dalyvavimas (angl. the implication) įvairiose laiko ir darbo reikalaujančiose veiklose (pvz., lydėjimas ekskursijų metu, pamokėlių vedimas ir pan.);
6. „Privalomas“ indėlis papildomais mokesčiais (rinkliavos), priemonėmis ir/ar laiku ar darbu;
7. Tikroji sprendimų priėmimo galia (galimybės ir sąlygos dalyvauti priimant institucinius sprendimus).

Kaip pažymi tyrimo autoriai, 1-4 pakopos egzistuoja beveik visose šalyse nepaisant to viešos ar privačios yra ugdymo įstaigos. 6-oji pakopa būdinga išskirtinai po-sovietinėms šalims. Tuo tarpu 5 ir 7 pakopos žymi bendruomeniškumo bei ko-produkcijos egzistavimą. Kiek jos realios lietuviškose ikimokyklinio ugdymo įstaigose? Jei 5 pakopos apraiškų dar randame, tai 7 pakopa kol kas yra sunkiai ne tik realizuojama, bet ir sunkiai įsivaizduojama daugelyje viešųjų ugdymo įstaigų.
Tėvų ko-produkcija ikimokykliniame ugdyme daugelyje Vakarų Europos valstybių pradėjo plisti įsitvirtinant skirtingoms pedagogikos (vaikų auklėjimo) tradicijoms bei kaip alternatyva centralizuotai ugdymo sistemai. Įvairios tėvus vienijančios nevyriausybinės organizacijos pradėjo pačios kurti bendruomeninius vaikų dienos priežiūros centrus (pvz., Montessori ar Valdorfo pedagogikos pagrindu). Kaip atskleidžia įvairūs tyrimai, ikimokyklinio ugdymo paslaugų kokybė tokiuose bendruomeniniuose dienos priežiūros centruose nenusileidžia centralizuotai teikiamų paslaugų kokybei, o neretai ir lenkia pastarąsias įstaigas. Visgi tyrėjai atrado įdomių skirtumų sąlygotų pačių ugdymo sistemų.
Išskirtinis tyrime dalyvavusių šalių pavyzdys yra Švedija, kurioje socialinių paslaugų teikimas yra vykdomas itin aukštame profesionalumo lygyje. Socialinių paslaugų (tame tarpe ir ikimokyklinio ugdymo) teikimas patikėtas tos srities profesionalams. Dar daugiau, panašiai kaip ir Lietuvoje, Švedijoje ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra nelaikoma vien tik vaikų „pasaugojimu“ kol tėvai dirba, o vertinama kaip sudėtinė bendrosios ugdymo/lavinimo sistemos dalis. Vadinasi, ikimokyklinio amžiaus vaikų lavinimas yra patikėtas šios srities profesionalams (kurie yra ne tik paruošti vaikus mokyti, atpažinti kiekvieno iš jų poreikius ir galimybes, bet ir užtikrinti svarbiausią Švedijos mokymo sistemos tikslą – lygiavą). Kaip tėvai bei tėvus vienijančios organizacijos, būdami neprofesionalais, gali prisidėti prie ikimokyklinio ugdymo paslaugos teikimo, ar net tapti šios paslaugos ko-prodiuseriais? Pagrindiniai privalumai, kuriuos atskleidžia tyrimai, yra šie: glaudesnis bendradarbiavimas padeda geriau suvokti visų šalių lūkesčius ir juos realizuoti; sumažėja biurokratiškumas; gerėja mikroklimatas. Profesionalų dalyvavimas leidžia susitelkti ties nacionaliniais ugdymo prioritetais, o tėvų dalyvavimas – didina paslaugos kokybę vartotojo pasitenkinimo atžvilgiu. Kitą vertus, pastebėta, kad „išorinis“ bendruomeniškumas kada tėvai ar juos vienijančios organizacijos pradeda kurti savas vaikų priežiūros įstaigas gali vesti prie augančios nelygybės (ko labiausiai ir baiminasi švedai, nes tyrimais įrodyta, kad bendruomenines ikimokyklinio ugdymo įstaigas kuria ir renkasi daugiausiai viduriniosios klasės, aukštesnį išsilavinimo lygį turinčios, pilnos šeimos). Todėl padedama bendruomeniškumą bei ko-produkciją (t.y. 5 ir 7 įtraukties punktus) skatinti „valdiškose“ ugdymo įstaigose.
Lietuvos Respublikos Valstybinėje švietimo 2013-2022 metų strategijoje užfiksuota daug gerų kritinių pastabų apie esamą švietimo būklę Lietuvoje. Tenka visgi apgailestauti, kad ikimokyklinis ugdymas dažnai „paskęsta“ po bendriniu mokyklos termino naudojimu. Todėl atrodo, kad mokyklos bendruomenių metai lyg ir neskirti darželiams. Nors taip tikrai nėra. Tačiau kyla klausimas, o kiek pati lietuviškoji ugdymo sistema yra palanki bendruomeniškumo bei ko-produkcijos diegimui? Forma būdami ganėtinai panašūs į Švedijos ikimokyklinio ugdymo sistemą, deja, tenka pripažinti, turiniu esame labai skirtingi. Peržvelgus buvusias ir esamas švietimo programas, deja, taip ir nerandame, koks būtų realus (t.y. įgyvendinamas) pagrindinis (-iai) mūsų švietimo sistemos tikslas (-ai). Visose programose akcentuojamas prieinamumas ir jo didinimas. Bet kas yra prieinamumas? Prieinamumas, lygios galimybės yra sistemos „juodosios dėžės“ indėlis (angl. input). O kaip prieinamumas ir lygios galimybės yra/bus užtikrintos sistemos „juodosios dėžės“ viduje? O kokios išeigos/rezultato (angl. output) tikimės? Šiandieninės bendruomeniškumo bei ko-produkcijos apraiškos, panašu, gerokai nutolsta nuo pamatinių bendruomeniškumo ir ko-produkcijos idėjų, skatindamos dar didesnę (turtiniu pagrindu) nelygybę bei prieinamumo sumažėjimą. Ar gali būti kitaip, kai ikimokyklinio ugdymo paslaugos teikimas bei pats šios paslaugos funkcionavimas suvestas išskirtinai į ekonominius/materialinius svertus? Iš viešojo diskurso matyti, kad ikimokyklinio ugdymo prieinamumas didmiesčiuose redukuotas išskirtinai kiekybiškai į darželių bei vietų juose skaičių. Nesusimąstant, o kokio rezultato siekiame. Ikimokyklinio ugdymo paslaugos prieinamumo kiekybinis redukavimas tiesiog eliminuoja kokybės klausimus, kurie ypatingai akcentuojami jau minėtoje valstybės švietimo strategijoje. Apie kokį bendruomeniškumą ar ko-produkciją galime galvoti, jei tėvai paliekami „džiaugtis gavę vietą“? Paslaugų kokybės klausimui vietos net nelieka. Situacija regionuose dar tragiškesnė. Tai kokią būsimą bendruomenę kuriame?

Šaltiniai:
Alford J. 2014. The multiple facets of co-production: building on the work of Elinor Ostrom. Public Management Review, Vol.16/3, p.299-316.
Alford J. 2016. Co-production, Interdependence and Publicness: extending public service-dominant logic. Public Management Review, Vol.18:5, p.673-691.
Bovaird T. 2007. Beyond engagement and particiaption: user and community co-rpoduction of public services. Public Administration Review, Vol. 67, No. 5, p. 846-860.
Ostrom E., Parks R. B., Whitaker G. P., Percy S. L.1978. The Public Service Production Process: A Framework for Analyzing Police Services. Policy Studies Journal, Vol. 7, p. 381–9;
Parks R. B., Baker P. C., Kiser L., Oakerson R., Ostrom E., Ostrom V., Percy S. L., Vandivort M. B., Whitaker G. P., Wison, R. 1981. Consumers as Co-producers of Public Services: Some Economic and Institutional Considerations. Policy Studies Journal, Vol.9(7), p. 1001–11.
Pestoff V. 2009. Towards a paradigm of democratic governance: citizen participation and co-production of personal social services in Sweden. Annals of Public and Cooperative Economy, Vol. 80/2, p.197-224.
Pestoff V. 2012. Co-production and Third sector social services in Europe: some concepts and evidence. Voluntas, 23:1102.
Pestoff V. 2014. Collective action and sustainability of co-production. Public Management Review, Vol.16/3, p.383-401.
Pestoff V., Brandsen T. (eds). 2006. Co-production. The Third Sector and the Delivery of Public Services; Special issue of Public Management Review, Vol. 8/4, p.503-520, reprinted in 2008 as a hardback and in 2009 as a paperback by Routledge: London & New York.
Vamstad J. 2007. Governing Welfare: The Third Sector and the Challenges to the Swedish Welfare State. Östersund: Mid-Sweden University, Ph.D. Thesis, No. 37.
Vamstad J. 2012. Co-production and Service Quality: The Case of Cooperative Childcare in Sweden. In Pestoff V., Brandsen T.,   Vereschuere B. (eds). New Public Governance, the Third Sector and Co-Production. London & New York: Routledge.


  • 18
    Shares

Related posts

Leave a Comment