Ar Lietuvos politinės kultūros brendimas skatina populizmo evoliuciją?

  • 8
    Shares

balionaiPastarąją savaitę daugelį Lietuvos piliečių ir stebina, ir džiugina strautas nuotraukų iš išankstinio balsavimo vietų. Eilės tikriausiai atsiranda ir dėl to, kad išties didelė dalis žmonių, ypač jaunų, bando pabėgti nuo niūrios ir varganos Lietuvos periferijos į didmiesčius, tačiau gyvenamosios vietos registraciją dažniausiai “pamiršta” gimtuosiuose namuose (straipsnio autorė nėra išimtis). Tačiau šįkart kalbėsime ne apie tai, kaip tai paveiks rinkimų rezultatus ir kuri politinė partija taps lydere (tai sužinosime jau netrukus), o apie tai, kaip pastaruoju metu populizmas bando paveikti eilinį Lietuvos rinkėją.
Puikią pačios populizmo sąvokos analizę pateikia J.Stašienė straipnyje “Populizmas – grėsmė atstovaujamajai demokratijai ar jos (pa)taisymo priemonė?” (žr. čia). Iš daugybės galimų populizmo koncepcijų, mano nuomone, gyvybingiausia Lietuvoje buvo (yra) “monolitinė ir “žmonių” koncepcija: “žmonės yra vieningas ir solidarus bendrais interesais ir bendra valia pasižymintis vienetas, neturintis esminių vidinių skirtumų. <…> Žmonių visuotinis dalyvavimas priimant politinius sprendimus išaukštinamas. <…> Žmonių išaukštinimas yra tiesiogiai susijęs su priešprieša politiniam elitui, ribojančiam visuotinį žomonių dalyvavimą. Šių dviejų homogeniškai suprantamų grupių – žmonių ir elito – antagonizmas yra dar vienas esminis populizmo bruožas”. (Stašienė, p. 8-9). Puikiai pamename “ubagų balių” rengusį politiką, tapusį ir Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Žinome ne vieną partiją, kurios rinkimų metodus tikrai ne vienas politikos ekspertas argumentuotai įvardytų kaip populistinius būtent visuomenės ir politinio elito priešpriešos prasme.
Tačiau skaičiuojame jau trečią dešimtį nepriklausomybės metų. Akivaizdu, kad keičiasi ir mūsų visuomenė – Lietuvos elektoratas tampa bent šiek tiek politiškai brandesnis. Kyla klausimas, ar tikrai elito ir visuomenės priešprieša visada gali padėti laimėti rinkimus. Tad ir populizmas ima ieškoti naujų mūsų “priešų”. Atsiranda fobijos kitokiems (homoseksualms ar pabėgėliams iš karų niokojamų kraštų) arba “užkabinamas” vienas dažniausiai naujienų sraute skambančių žodžių korupcija. Ir prasideda kova prieš korupciją. Bet kova skelbiama žodžiui, o ne pačiam reiškiniui. Tikėtina, jog Transparency Internetional skelbamas Korupcijos suvokimo indekso balas po ketverių metų bus aukštesnis nei šiandien, bet tai veikiau įvyks dėl sisteminių pokyčių Lietuvos valdymo sistemoje ir dėl geresnių ekonomikos rezultatų, o ne dėl paskelbtos kovos žodžiui.
Kitaip tariant, populizmas Lietuvoje tampa vis išradingesniu, ir galbūt dėl to, jog piliečiai tampa politiškai brandesni. Teisingumo ministerijos duomenimis nuo 2012 metų iki 2016 metų kovo 1 dienos Lietuvos politinių partijų narių skaičius išaugo nuo 107750 iki 122456. Gal tai nėra įspūdingas pokytis, tačiau jis reiškia, kad ne visi piliečiai renkasi emigraciją ir užsideda apolitiškumo skraistę, kaip pasiteisinimą vengiant pareigos kurti pridėtinę vertę šavo šalyje. Lieka tikėtis, jog ir po šių rinkimų visuomenės politinė kultūra taps brandesnė ir populizmą pamėgę veikėjai turės ieškoti naujų saviraiškos formų.


  • 8
    Shares

Related posts

Leave a Comment