Pirmadienį Seimui pateikta Septynioliktosios vyriausybės programa (toliau – programa) jau spėjo sulaukti pačių įvariausių įvertinimų. Netgi buvo suskaičiuota, kokio tipo įsipareigojimų programoje galima aptikti daugiausia.
Peržiūrėjus šį įspūdingo dydžio dokumentą, sunku atsikratyti jausmo, kad prieš akis matome studento atliktą darbą, kuriam, kaip dažnai nutinka studentams, pristigo vienos kitos nakties. Tikriausiai čia kalta, kaip sakė vienas šiais metais ypač dažnai cituojamas politikas, “beprotiška gyvenimo skuba”.
Pats dokumentas, kaip jau minėjome, įspūdingo dydžio – 324624 spaudos ženklai (be tarpų). Šiuo atžvilgiu naujoji vyriausybė perspjovė tiek šešioliktąją (141520 ženklų), tiek penkioliktąją (218010 ženklų) vyriausybes. Bet, kaip dažnai sužino ir studentai, kiekybė nereiškia kokybės.
Programa – pagrindinis dokumentas, kuriame Vyriausybė turėtų įsivardyti artimiausiems keturiems metams keliamus tikslus ir (bent pagrindinius) žingsnius, kaip tie tikslai bus pasiekti. Programoje deklaruojama, kad Vyriausybės tikslas – “pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi, kai įsisenėję skauduliai nebealina Lietuvos žmonių, mūsų valstybės Nepriklausomybę stiprina ne tik narystė transatlantinėse organizacijose, bet ir visų Lietuvos piliečių meilė Tėvynei, noras dėl jos dirbti, kurti ir aukotis”. Bus smagu pamatyti, kokiais rodikliais Vyriausybė matuos tokio tikslo pasiekimą, nes šioje formuluotėje iš tikrųjų joks konkretus rezultatas neįvardijamas, o kas yra “gera gyventi”, tikriausiai kiekvienas suprantame skirtingai (gal kažkas sieja “gera gyventi” ir su “aukotis”).
Netikėta, kad programoje tik du kartus (ir tik skirsnyje apie mokslinius tyrimus ir inovacijas) paminėta Lietuvos pažangos strategija “Lietuva 2030”, o 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programa – tik kartą (tame pačiame skirsnyje). Netikėta todėl, kad šiandien tai yra du pagrindiniai dokumentai, kuriuose įvardijami tiek Lietuvos ilgalaikiai siekiai, tiek priemonės tiems siekiams realizuoti. Ar tai, kad programa net formaliai nesiejama su šiais dokumentais, yra signalas, kad ketinama keisti valstybės ir visuomenės raidos kryptis, ar tiesiog dviračio išradinėjimas, kai nepasižiūri, kas jau padaryta iki tavęs?
Ten, kur tikėtumeisi rasti konkrečius darbus, neretai randi bendro pobūdžio pasvarstymus, kurie gal ir negadintų bakalauro ar magistro darbo, bet kaži, ar jiems vieta programoje. Pavyzdžiui, 252 punkte pateikta tokia įžvalga:
Piliečio sąveika su valstybe daugiausiai vyksta per valstybės ir savivaldybių institucijas – ar tai būtų savivaldybių administracijos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos darbo birža ar kitos valstybės, savivaldybių administravimo ar paslaugų įstaigos. Būtent šių institucijų veiklos efektyvumas ir piliečių aptarnavimo kokybė didele dalimi formuoja požiūrį į valstybę ir savo vietą joje. Mokesčių mokėtojai turi teisę reikalauti, kad jų išlaikomos valstybės institucijos greitai ir efektyviai atliktų savo funkcijas, o centrinė valdžia nustatytų skaidrias ir aiškias jų veiklos taisykles, todėl mes esame įsitikinę ir įsipareigojame, jog didinsime visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba.
Korupcijos priežastys “išlukštentos” 282 punkte:
Korupcija, kaip reiškinys neegzistuoja pats savaime. Korupcijai egzistuoti reikia bent trijų elementų – pusės, norinčios neteisėtu būdu apeiti įstatymą, šiuo atveju, kyšio davėjo; pusės, turinčios administracinius ar politinius įgaliojimus ir sutinkančios už atlyginimą padėti apeiti įstatymą, šiuo atveju, korumpuotų politikų ar valstybės tarnautojų; bei pasyvios daugumos, kuri nesiekia kovoti su šiuo reiškiniu, šiuo atveju, abejingos visuomenės.
Gal ir teisybė parašyta tiek vienu, tiek kitu atveju, bet ką tai turi bendro su Vyriausybės programa?
Programoje nestinga publicistinių pasažų (“to rezultatas – duobėtos miestų gatvės ir tušti jų priežiūrai skirti savivaldybių biudžetai”; “Lietuvoje atsiranda pilkosios zonos, kuriose nebaudžiamai gali veikti stambios politinės korupcijos lyderiai, teisinės atsakomybės už šias veiklas tiesiog nėra”) ar tiesiog pasikartojimų (palyginkime: “už korupcinius nusikaltimus nuteisti asmenys būtų įtraukiami į viešai skelbiamą tokių asmenų sąrašą iki teistumo išnykimo termino” (288.2) ir “viešai skelbiami […] taip pat pavardės už korupcinius nusikaltimus nuteistų politikų ir valstybės tarnautojų laikotarpiui iki išnyks jų teistumas” (294.4)).
Jei būtų pasėdėta dar vieną naktį prie programos teksto, tai gal ir apimtis būtų sumažėjusi, o ir pati programa nieko nepraradusi?
Kadangi tinklaraščio pavadinime minima valdysena, tai gal kiek daugiau dėmesio skirkime su viešuoju valdymu susijusioms sritims.
Įdomu, jog keletą kartų programoje bandoma apeliuoti į tam tikras viešojo valdymo paradigmas/teorijas. Pavyzdžiui, keturis kartus programoje minimi gero valdymo principai, kartą (kaip netikėta!) – valdysena (jei visai tiksliai – geroji valdysena), kelis kartus paminėtos įrodymais grįstos priemonės, kartą – įrodymais grįstas valdymas, taip pat kartą – dalyvaujamoji demokratija. Visgi šie atvejai greičiau pabrėžia dokumento fragmentiškumą nei aiškų pasiryžimą visą viešojo valdymo sistemą konstruoti pagal kurios nors paradigmos principus.
Į akis krenta ir tai, kad programoje daugybę kartų minimas efektyvumas ir veiksmingumas, tačiau patys programos autoriai nesupranta, kad tai skirtingi rodikliai.
Kaip jau pastebėjo ir kiti programą nagrinėję autoriai, programoje nemažai ketinimų kažką ateityje įvertinti ir galbūt daryti: “analizuosime seniūnų rinkimų įteisinimo galimybę”, “sieksime optimizuoti savivaldybių teritorinį suskirstymą” ir pan.
Tiesa, reikia pripažinti, kad yra ir konkrečių (ar beveik konkrečių) įsipareigojimų. Bent dalies jų įgyvendinimas reikštų pakankamai rimtą proveržį viešajame valdyme:
– nedelsiant užbaigsime elektroninės medicinos sistemų kūrimą bei užtikrinsime efektyvią jų veiklą;
– įteisinsime elektroninį balsavimą;
– į viešąsias paslaugas teikiančių valstybės ir arba savivaldybių įmonių valdymą įtrauksime vartotojų ir bendruomenių atstovus;
– keliame tikslą iki 2020 m. pasiekti, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos nereikalautų iš piliečio jokios informacijos, jei ji yra centralizuotose valstybės duomenų bazėse;
– keliame ambicingesnį tikslą – 70 balų ribą [korupcijos suvokimo indekso – aut.past.] pasiekti 2020 m., o 2025 m. bent 75;
– mažinsime ministerijų, Vyriausybės įstaigų, valstybės įmonių, viešųjų ir verslo reguliuojančių įstaigų skaičių, panaikindami dirbtinai sukurtas ir perteklines valdymo sritis, besidubliuojančias funkcijas ir jas įgyvendinančias institucijas;
– didinsime pinigines bausmes už korupcinio pobūdžio nusikaltimus;
– įteisinsime privalomą valstybės įstaigų vadovų rotaciją.
Jei paskutines dienas gyvenanti Šešioliktoji vyriausybė savo programoje nieko nekalbėjo apie šalies administracinį-teritorinį suskirstymą, tai Septynioliktoji vyriausybė šį klausimą vėl ketina grąžinti į darbotvarkę. Be jau paminėto siekio “optimizuoti savivaldybių teritorinį suskirstymą”, minimas ir noras “optimizuoti šalies regioninį suskirstymą”. Pastarojo atveju netgi įvardijami konkretūs skaičiai:
svarstysime galimybę nuo naujojo ES finansinio laikotarpio pradžios (2021 m.) mažinti šalies apskričių skaičių, pasiekiant ES lygmeniu mažiausio efektyvaus regiono rodikliu laikomą NUTS 2 (pranc. Nomenclature des Unités territoriales statistiques) standartą, kuris nustato 800 tūkst. – 3 mln. gyventojų turinčius bazinius regionus, kuriuose įgyvendinama regioninė politika. Tokiu būdu, Lietuvoje panaudojant europinę ir gerąją pasaulinę praktiką bei puoselėjant etnines tradicijas suformavus 2–3 naujus regionus, iš kurių bus išskirtas Vilniaus miestas.
Tiesa, tokių planų motyvas – ne siekis pagerinti šalies valdymą, o “pagudrauti”: “Tokiu būdu sumažinsime galimą neigiamą Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos poveikį ES BVP vidurkiui, dėl ko Lietuva, kaip vienas regionas, gali viršyti 75 procentų ES BVP lygį”.
Gerokai mažiau konkretumo, kai kalbama apie savivaldybių teritorinio suskirstymo optimizavimą. Be užuominų į žiedinių savivaldybių pertvarkymą, tik nuomonė, kad “patys piliečiai geriausiai gali nuspręsti, kokioje savivaldybėje jie pageidauja gyventi. Naujų savivaldybių steigimas, esamų jungimas ir kitoks teritorinis pertvarkymas turi vykti tiktai pačių vietos gyventojų ar savivaldybių tarybų iniciatyva, valstybei tik teikiant siūlymus dėl galimų reformų tikslų”. Kadangi ir dabar tokios iniciatyvos galimybė egzistuoja, lieka neaišku, ką gi daugiau ketina Septynioliktoji vyriausybė nuveikti.
Beje, tokių įsipareigojimų, kuriuose kalbama apie jau dabar egzistuojančius dalykus, yra ir daugiau (pavyzdžiui, “informacija apie teisės aktus, jų projektus bei baigiamuosius teismų sprendimus bus skelbiama viešojoje elektroninėje erdvėje ir taps prieinama kiekvienam asmeniui”).
Programoje gana aiškiai įvardyta orientacija į didesnį nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių pasitelkimą, teikiant viešąsias paslaugas ir sprendžiant visuomenei kylančias problemas. Tiesa, teks palaukti, kol atsiras konkretesnis planas, kaip ta orientacija bus realizuota praktiškai. Kai kurie programoje esantys užmojai (“skatinsime nuolatinę praktikų, akademikų bei pilietinės visuomenės diskusiją dėl konkrečias sritis reglamentuojančios teisės tobulinimo, perteklinių, neaiškių, skirtingoms interpretacijoms galimybę sudarančių teisės aktų nuostatų įvardijimo ir efektyviausių jos taisymo būdų” ir “pasieksime, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne siauro nebūtinai objektyvių asmenų rato nuomone, o nešališkai sudarytų mokslo ir tiriamųjų grupių rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais”) kol kas yra ne daugiau nei tik dar vienas tradicinis priešrinkiminis pažadas. O rinkimai jau baigėsi ….
Beveik nėra abejonių, kad pateiktai Septynioliktosios vyriausybės programai bus pritarta ir Vyriausybė gaus įgaliojimus veikti. Vyriausybės programa turėtų būti tas žemėlapis, kuriame visiems parodytas aiškus kelias, kuriuo ketiname eiti artimiausius ketverius metus. Deja, bet žemėlapyje tik daug takelių, kurie nežinia kur nuves.
