Dalijimosi ekonomika pagal Brett Scott

  • 13
    Shares

Žurnale „Veidas“ dar 2015 m. V. Žukauskas teigė, kad dalijimosi ekonomika (angl. – sharing economy) po truputį atkeliauja į Lietuvą. Autorius reiškinį traktuoja paslaugų kontekste, pirmiausia akcentuodamas, kad tokių paslaugų atsiradimas taps galvos skausmu valdžios institucijoms, turėsiančioms spręsti jų suvaldymo klausimą. Nuo gebėjimo suvaldyti priklausys šių paslaugų klestėjimo mastas. Pamąstymui: šiuo metu Uber paslaugos Lietuvoje pasiekiamos tik Vilniuje.
Wikipedia dalijimosi ekonomiką įvardija kaip informacinių technologijų pagalba sukurtą rinką, kurioje tarp žmonių vyksta daiktų prekyba, nuoma, paslaugų ir prekių dalijimasis. Ši veikla labiausiai paplitusi apgyvendinimo, transportavimo, finansavimo, daiktų nuomos paslaugų teikime. Išskiriami du labiausiai išpopuliarėję modeliai: 1) Uber ir 2) AirBnB.
Taigi galima tvirtinti, jog dalijimosi ekonomika galima ten, kur vyksta sąveika tarp žmonių, kuomet vieni žmonės gali pasiūlyti kitiems tai, kas pastariesiems reikalinga. Esmė: kad mainai grindžiami pinigais. Tai nėra mainai be atlygio.
Brettas Scottas oponuoja įsigalinčiam dalijimosi ekonomikos diskursui, teigdamas, kad Uber veikloje nėra nieko panašaus į tai, kas turi būti suprantama kaip dalijimosi ekonomika. Autorius tvirtina, kad dalijimasis (angl. sharing) pasireiškia tik trimis atvejais:
1. Atsisakant kažko dovanai dėl kito asmens (pvz., pasidalijant maistu).
2. Leidžiant kažkurį laiką kitam asmeniui neatlygintinai naudotis jūsų nuosavybe (pvz., jūsų automobiliu).
3. Kai žmonių grupė kartu įsigijo bendrą daiktą, kuriuo bendrai naudojasi (pvz., fermeriai įsigijo bendrą vandens rezervuarą ir visi turi galimybę naudoti jo vandenį).
Nei vienu iš šių atvejų nepasireiškia piniginiai mainai. Taigi laikantis tokio dalijimosi (sharing) diskurso, autorius traktuoja Uber kaip kompaniją, kuri kontroliuoja platformą, prigimtinai kilusią iš „tu man – aš tau“ (angl.  peer – to – peer) nuomos modelio. Šiuolaikinės technologijos ir specialios programos leido prigimtinį modelį transformuoti į faktiškai veikiantį „privataus verslo armijos boso“ (angl. boss of an army of self- employed employees) modelį. Modelyje negatyviu reiškiniu autorius įvardija tai, kad tradicinė korporacinė forma, kurioje vyresnieji vadybininkai yra atsakingi už darbininkų ir darbo priemonių priežiūrą, padalijama į dvi dalis, sukuriant tokią vadybos sistemą, kurioje nelieka reikalo spręsti politinius (socialinius) darbininkų poreikius.
Tradicinėje korporacijoje dalį pajamų reikia investuoti į materialines priemones, samdyti darbuotojus, prisiimti visą veiklos riziką. Šiuolaikinis taikomas modelis (įvardijamas kaip dalijimosi ekonomika) veikia kitu principu. Pvz., Uber veiklos organizatoriui tereikia tam tikrų algoritmų serveriuose ir veiklos procesus jungiančios tinklų sistemos. Visa rizika, susijusi su darbuotojais ir materialinėmis priemonėmis, tiesiogiai naudojamomis paslaugos teikime, perkeliama ant savarankiškai dirbančiųjų (angl. self empoyed) pečių: automobilių įsigijimas, amortizacija, nuostoliai ir pan. Taigi, akivaizdu, kad darbuotojams tokioje „dalijimosi ekonomikoje“ tenka didžiausia finansų ir rizikos našta.
Viena vertus, dirbti tokiame modelyje, kai nesusiduri tiesiogiai su viršininku ir jo emocijomis, gal ir nėra blogai. Antra vertus, nėra jokios galimybės komunikuoti su kolegomis ar jungtis į tam tikras organizacijas, ginančias darbuotojų teises ar atstovaujančias bendrus interesus. Autoriaus nuomone, esamas modelis primena feodalinę būseną, kuomet smulkūs vargani fermeriai moka duoklę baronui, suteikiančiam teisę naudotis žeme, kuri jiems nepriklauso.
Tad norint tikros dalijimosi ekonomikos mikro – verslo ar mikro – kontraktų kontekste, pirmiausia reikėtų tiesioginių paslaugų teikėjams patiems įsigyti bendrą tinklų sistemą (platformą), kuria būtų dalijamasi, analogiškai kaip pateiktame pavyzdyje apie vandens rezervuarą.

Brett Scott (2017). Reversing the Lies of the Sharing Economy.


  • 13
    Shares

Related posts

Leave a Comment