Apie darbo santykių dinamikos raidą Turkijoje [recenzija]

  • 1
    Share

Knygoje “The Economic Transformation of Turkey. Neoliberalism and State Intervention” autorė Nilgün Önder analizavo darbo santykių dinamikos raidą Turkijoje 1980 – 1991 metais. Akivaizdu, jog knyga tikrai įgyja naują prasmę ir vertę, prisiminus 2016 m. liepos mėn. įvykius. Visgi istorija mus moko, o autorės knyga tai dar kartą patvirtina. Knygą sudaro įvadas ir keturios dalys, suskirstytos į mažesnius skyrius. Autorė įvade glaustai, struktūruotai išdėstė tyrimo motyvaciją ir pateikė teorinę struktūrą. Önder metodologinis tyrimo pagrindimas remiasi marksistinėmis valstybių teorijomis, integruojant korporatyvizmo perspektyvą. Anot autorės, autoritarinis korporatyvizmas ir neokorporatyvizmas pasireiškė Turkijoje skirtingose neoliberalizmo doktrinos konstravimo etapuose.
Šis tyrimas pradedamas neoliberalizmo doktrinos revizija. Autorė logiškai ir nuosekliai išdėstė neoliberalizmo charakteristikų intervenciją į Turkijos ekonominį modelį. Teigiama, jog 1980 m. valdžią perėmęs karinis režimas rėmėsi „dideliu kapitalu ir darbo klasės eliminavimu iš politinio gyvenimo“ (p.24). Tuo pat metu vyko naujų taisyklių, normų ir institucijų kūrimas: centralizacija, valstybės institucijų pertvarka, tarptautinės prekybos liberalizavimas, privatizacija; keitėsi valstybės vykdomų funkcijų diskursas, mažinant išlaidas socialinėms reikmėms ir pan. Pažymėtina, jog Önder laikosi iš anksto angažuotos pozicijos. Akivaizdu ir tai, jog permainos nėra vien blogis, jos taip pat reiškia ir modernizaciją vesternizacijos kryptimi.
Toliau autorė pateikė darbo santykių politikos aiškinamąją schemą. Atlikta kruopšti, nuosekli, istorinė, statistinė pagrindinių rodiklių, įvykių ir pokyčių analizė. Iš esmės vyrauja aprašomasis metodas. Autorė pabrėžia, jog neoliberalizmas pasireiškia ne vien privačiajame sektoriuje, bet ir viešajame, kur vis daugiau paslaugų teikiama pagal sutartį (contracting-out). Tai, anot autorės, – „reali grėsmė profesinių sąjungų judėjimui“ (p. 87).
Autorė daug dėmesio skyrė Turkijos karinio režimo (t.y. valstybės) ir darbuotojų judėjimų santykių 1980-83 m. vertinimui. Pasak Önder, būtent šiuo laikotarpiu įvyko neoliberalizmo institucionalizacija (p.89). Aiškėja, jog karinis režimas netoleruoja konkurencijos ir geba veiksmingai ištirpdyti pilietinę visuomenę per trumpą laikotarpį; tačiau verslą atstovaujančios organizacijos galėjo tęsti veiklą. Önder laikosi nuomonės, jog šalyje buvo realizuotas autoritarinis korporatyvizmas.
Autorė savo analizę grindžia vienos pagrindinės Tükr-In (Confederation of Trade Union of Turkey) konfederacijos atveju ir pateikia nemažai autoritariniam korporatyvizmui būdingų įrodymų. Kaip viena iš griežtesnių kontrolės priemonių įvardijamas galios streikuoti eliminavimas. Tačiau tai – diskutuotinas klausimas, nes darbuotojai gali streikuoti ir be profesinės sąjungos. Be to, vis dar lieka ir kitų priemonių kolektyviniam veiksmui: parašų rinkimas, mitingai ir tikrai galinga priemonė – kolektyvinė sutartis. Pati autorė pažymi, jog buvo daromi ir žingsniai demokratijos link, įtraukiant Tükr-In į konsultacinę asamblėja ir pan. (p. 116-117).
Aktualus ir įtraukiantis Önder pasakojimas apie tarptautinių veikėjų įtaką kariniam režimui. Autorė pastebi, jog egzistuoja literatūros, nagrinėjančios tarptautinių darbo organizacijų santykius su Turkijos kariniu režimu deficitas. Tačiau ji iš karto pažymi, jog nereikia tikėtis tiesioginės įtakos apraiškų (p. 125). Toliau ši knyga dar kartą patvirtina, jog JAV privatizavo Turkiją, siekdama įgyvendinti savo užsienio politikos tikslus ir todėl palaikė karinį režimą. Žinoma, JAV siekė apsaugos nuo TSRS; kita vertus, europietiškos struktūros kritikavo ir suspendavo pagrindinius susitarimus su naujuoju režimu.
Önder nustatė, jog Tarptautinė darbo organizacija protestavo prieš karinį režimą ir darė viską, jog apie jo veiklos rezultatus sužinotų daugiau vyriausybių. Buvo teikiama pagalba Turkijos profsąjungų pareigūnams „minkštųjų“ įgūdžių pavidalu. Nors režimas taip pat bendradarbiavo su Tarptautine darbo organizacija ir manė, jog „europoidų“ kritika neobjektyvi, nes anot generolų: „Turkija buvo europietiška ir nori likti europietiška“ (p.148).
Retrospektyvinė analizė tęsiama gilinantis į grįžimą prie civilinės vyriausybės. Karinis režimas padarė didžiausią įtaką nustatant naujos politinės sistemos elementus ir tikėjosi tęstinumo įvedant dvipartinę sistemą, kurioje viena partija būtų dominuojanti, o kita – lojali opozicija. Önder konstruktyviai išnagrinėjo naują politinę architektūrą. Autorei pavyko kritiškai įžvelgti naujo hegemoninio diskurso padarinius darbuotojams. Kita vertus, Önder tyrimas pateikė pamokas, kurias patyrė profesinės sąjungas postkarinio režimo metu. Nustatyta, jog sumažėjo profesinių sąjungų skaičius, buvo ieškoma naujų bendradarbiavimo su vyriausybe ir lobizmo būdų, vidinių konfliktų prieštaravimų ir t.t. Galiausiai Önder, išnagrinėjusi įvairių profesinių sąjungų politinių protestų išeigą, nustatė prieštaravimus tarp išorinių ir vidinių įtakų, poveikių ir stimulų persikryžiavimus. Nepaisant nuolatinės autorės kritikos, galima matyti, jog neoliberalizmas turėjo teigiamų pasekmių: sumažino vyriausybės dominavimą, iškėlė centralizacijos problemą, parodydamas, kad naujoji paradigma gali būti lanksti ir prisitaikyti prie skirtingų vyraujančių ideologijų bei politinių prieigų. Nors autorė nuolat palaiko profesines sąjungas, tačiau akivaizdu, jog ir ši politinė grupė, siekdama legitimacijos ir prisitaikymo naujoje pasaulinėje tvarkoje pataikauja neoliberalams. Reikia pripažinti, jog Önder savo veikalu įgalina skaitytoją kūrybiškai, moksliškai diskutuoti, konstruoti tolimesnį Turkijos ekonominės transformacijos pažinimą.


  • 1
    Share

Related posts

Leave a Comment