Šių metų lapkričio 28 dieną įvyko pirmoji kasmetinė valstybės tvarios plėtros konferencija “SIGNALS 2017”. Ši konferencija buvo suskirstyta į dvi dalis – plenarinę sesiją ir dvi paralenines sesijas: švietimo/bendrojo ugdymo ir biudžeto valdysenos. Šiame straipsnyje kalbėsiu būtent apie plenarinę sesiją, nes joje buvo apibendrintai kalbama ir apie paralelines sesijas.
Kodėl būtent “SIGNALS”?
Konferencija prasidėjo dr. Arūno Dulkio ir dr. Margit Kraker pokalbiu. Šio pokalbio metu buvo vaizdingai paaiškinta, kodėl konferencijai duotas būtent toks pavadinimas. Salėje pasigirdo pypsėjimas, į kurį auditorija nevalingai sureagavo. Abu pranešėjai nusprendė, kad tai gali būti žadintuvo signalas. Taip, tai tikrai žadintuvas. Konferencija pavadinta SIGNALS būtent todėl, kad kiekvienas žmogus kasdien gauna įvairiausių signalų, tačiau tik mes patys pasirenkame, ar būti signalų pažadintiems ir į juos tinkamai reaguoti, ar nuspausti mygtuką “atidėti” ir ignoruoti šiuos signalus.
Ši konferencija surengta siekiant suvienyti viešąjį sektorių ir atkreipti dėmesį į signalus, kuriuos siunčia viešojo valdymo institucijos. INTOSAI atstovė dr. M.Kraker pažymi, kad gyvename globalėjančiame pasaulyje, todėl turime elgtis taip, kad valstybių siunčiami signalai būtų pripažinti ir pasauliniu mastu. Valstybės turi dalintis patirtimi, nes rizikos nesustoja ties valstybių sienomis. Tos pačios rizikos gali būti būdingos ir kitoms valstybėms, todėl tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas, norint šiuos rizikos faktorius panaikinti arba bent sumažinti. Tam gali padėti audito institucijos, kurios renka faktus ir komunikuoja per savo ataskaitas, todėl turime įsiklausyti į šių institucijų siunčiamus signalus ir imtis atitinkamų veiksmų.
Siunčiami signalai
Mūsų šalies centrinės valdžios ir viešojo valdymo institucijos bijo permainų ir iškylančios rizikos. Žinome, jog mūsų šalies švietimui reikia inovacijų, tačiau vietoje to, kad būtų investuojama į švietimo gerinimą, yra investuojama į infrastruktūrą, nes šiuo atveju rizika yra mažesnė. Vengdami rizikos mes nustojame orientuotis į rezultatų veiksmingumą. Jau daugiau kaip dešimtmetį Lietuvos mokinių pasiekimai nesiekia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių vidurkio, turime vienas iš mažiausių klasių Europos Sąjungoje. Tuo tarpu išpūsta infastruktūra lemia tai, kad didesnė švietimui skirtų lėšų dalis naudojama pastatams išlaikyti. Mokytojų algos tampa neadekvačiomis, mažiau lėšų lieka mokymo ugdymo kokybės gerinimui. Dr. A.Dulkio manymu, tam kelią gali užkirsti investicijos į pridėtinę vertę. Turėtų būti aiškus ir nedviprasmiškas tokių tikslų įvardinimas, priemonės skirtos tokiam pridėtinės vertės didinimui turėtų būti prioretizuojamos, viešojo sektoriaus institucijų veikimas turėtų būti orientuojamas ne į savo darbo vietų išsaugojimą, o į užtikrinimą, jog bus teikiamos kuo aukštesnės kokybės viešosios paslaugos.
Prof. dr. Vitalis Nakrošis prabilo apie dar vieną ausį rėžiantį signalą – nepakankamai gero valdymo problemą. Europos Komisija paskelbė teminę viešojo administravimo kokybės ataskaitą, kurioje Lietuvos viešųjų paslaugų teikimas yra įvertintas vidutiniškai, o valdysenos indeksas krenta žemyn. Norint pasiekti geresnių rezultatų nepakanka paprasto finansavimo didinimo ir biurokratinių priemonių iniciavimo. Tam, kad įvyktų permainų proveržis, kuris taip reikalingas mūsų šalyje, būtinas valdančiosios daugumos stabilumas bei pozicijų aiškumas, vyriausybės prioritetinių darbų aiškumas, sumani lyderystės raiška, kuri leistų suderinti įsitikinimus tarp reformas palaikančių ir nepalaikančių atstovų ir aktyvus bendradarbiavimas siekiant geresnių rezultatų. Tolesnėms struktūrinėms reformoms reikia nuolatinio politinio dėmesio ir reformų komandų, gero vadovų korpuso, kuris galėtų įgyvendinti ne tik valstybės tarnybos reformas, bet ir kitas viešojo valdymo iniciatyvas. Seimo politikai ir ministerijų tarnautojai dirba atskirai, nėra jokios sinergijos tarp politinio ir administracinio pasaulio, todėl vienas esminių reformų klausimų turėtų būti aukštesnioji valstybės tarnyba, kuri padėtų sukurti tą sinergiją tarp politinio ir administracinio lygmens iniciatyvų. Pasitelkus profesionalius vadovus ir jų orientaciją į rezultatus, mes galėtumėme pasiekti geresnių rezultatų.
Svečiai iš užsienio šalių kalbėjo apie signalų svarbą valstybės tarnybos kontekste. Turi įsivyrauti atvirumo kultūra, nes biurokratija anksčiau buvo uždara, o toks pokytis gali atsirasti tik pakeitus mąstyseną. Viešasis sektorius, išgirdęs signalus, turi juos tinkamai interpretuoti ir tinkamai juos panaudoti formuodamas politiką. Norint lanksčiai reaguoti į žmonių poreikius, būtina tinkamai siųsti signalus apie pagarbą žmonių privatumui, orumui ir konfidencialumui. Dr. A.Dulkio pasakyta mintis (“žemų pasiekimų mokiniai yra potenciali našta visuomenei: dauguma iš jų nesugebės gyventi ir dirbti savarankiškai – juos reikės išlaikyti”) taip pat signalizuoja apie tai, jog viešojo valdymo institucijoms reikėtų žiūrėti į savo šalies gyventoją ne kaip į potencialų išlaikytinį, o kaip į orų žmogų. Nesvarbu, su aukštuoju išsilavinimu jis, ar ne.
Taigi labai džiugu, kad viešasis sektorius pagaliau ryžosi surengti tokią konferenciją, kuri ne tik supažindino konferencijos dalyvius su esamomis problemomis, bet pateikė ir galimus problemų sprendimus. Viliuosi, kad konferencijoje pateikta informacija motyvavo ne tik mus – viešojo administravimo studentes, bet ir pačius valstybės tarnautojus, be kurių pagalbos permainos būtų neįmanomos.
Daugiau apie SIGNALS 2017 – oficialioje konferencijos svetainėje.
