Viešojo sektoriaus reikšmė realizuojant darnų vystymąsi

  • 9
    Shares

Lietuvos kelias darnaus vystymosi link prasidėjo atkūrus nepriklausomybę. Pasikeitė ne tik valstybės statusas, tačiau ir jos valdymo turinys. Tai vyko palaipsniui, steigiant naujas institucijas, rengiant naujus planus. Svarbiausi darnaus vystymosi proceso raidos įvykiai Lietuvoje nurodyti žemiau esančioje lentelėje.

Permainas Lietuvoje darnaus vystymosi kontekste ypatingai veikė eurointegraciniai procesai. Europos Bendrijos Ketvirtojoje ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitoje (2007, p. 1) teigiama, kad „daugelį tikslų mes galime pasiekti tik kartu, o ne atskirai. Europos Sąjunga, valstybės narės ir jų regionai bei vietos institucijos įvairias užduotis sprendžia kartu“. ES regioninė politika užtikrina investicinę paramą mažiau išsivysčiusiems regionams. Eurostat (2015) skelbiama, kad ES regionine politika siekiama užtikrinti darnų vystymąsi: didinti konkurencingumą ir skurdžiausių regionų gyvenimo lygio rodiklius; gerinti prieinamumą ir kokybiškų paslaugų pasiūlą, geriau saugoti aplinką, skatinti inovacijas, kurti naujas darbo vietas, mažinti nelygybės apraiškas – socialinį nepriteklių, prastą būstą, netinkamą infrastruktūrą ir kt. ES regioninė politika yra viena svarbiausių viešosios politikos sričių. Tačiau, anot G.Mačio (2006), regioninė politika Lietuvoje buvo kryptingai pradėta plėtoti tik Lietuvai rengiantis narystei ES.
Regionų darnus vystymasis yra vienas iš svarbiausių kiekvienos valstybės viešojo valdymo uždavinių. Jo įgyvendinimą lemia viešasis sektorius, nes „privačiam sektoriui regionų darnus vystymasis yra mažiau aktualus ir reikšmingas“ (Tamošiūnas, Čiegis, 2013, p. 248). Anot autorių, regionų darnus vystymasis turi būti pagrįstas socialinio, ekonominio, ekologinio aspektų pusiausvyra ir nukreiptas į gyvenimo lygio bei kokybės gerinimą specifiniame politiniame, kultūriniame viešojo sektoriaus kontekste. Viešasis sektorius, kaip pabrėžia R.B.Denhardt (2001) ir J.Staponkienė (2004), gina ne privačius, bet nacionalinius interesus; jis vertinamas pagal socialinės gerovės mastą, o ne pagal pelningumo kriterijų (Lane, 2001). Pritariant S.Powell (2013) galima teigti, kad viešasis sektorius yra „gyvybiškai svarbus žaidėjas“ tvarios ateities kūrimui ir darniam vystymuisi.
Darnaus vystymosi kontekste labai svarbiu laikomas institucinis (organizacinis) imperatyvas. Kaip teigia V.Domarkas, V.Juknevičienė, R.Kareivaitė (2012) – „vystymosi tikslai įgyvendinami per institucinę sistemą“. Pasak O.E.Hughes (2003), viešosios organizacijos veikia visuomenės labui, jų veikla paremta tarnavimu visuomenei, siekiant visų grupių gerovės, o ne savanaudiškų paskatų ar pelno. Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetas (2014) pabrėžia, kad darnus vystymasis, visų pirma, yra valstybės atsakomybės sritis; paramos vystymuisi sistemą turi nustatyti vyriausybės. Ir tai yra pagrindinė viešojo sektoriaus užduotis. Anot V.Domarko (2007), viešosios organizacijos daro įtaką autoritetingam vertybių paskirstymui visuomenėje. Taigi viešojo sektoriaus organizacijos planuodamos, rengdamos regionų ar savivaldybės lygmens planus, turi integruoti darnaus vystymosi nuostatas ir jas įgyvendinti, taip tapdamos vienu iš pagrindinių darnaus vystymosi užtikrinimo dalyvių regione.
J.Staponkienė (2004) taip pat pastebi, kad viešojo sektoriaus organizacijos įgyvendina ir administruoja atitinkamos veiklos srities politiką. Jų veiklos motyvai paremti nacionaliniais interesais, tad viešojo sektoriaus organizacijos turi daugiau galimybių atsižvelgti į „teisingumo“ reikalavimus. Pritariant V.Burkšienei (2016), galima teigti, kad viešosios organizacijos, siekdamos pagrindinio tikslo – gerinti visuomenės gyvenimo lygį ir būdamos už tai atsakingos, tampa iniciatorėmis, siekiant darnaus regiono. Taigi, viešojo sektoriaus organizacijų veikla, norint užtikrinti darnų vystymąsi regione, pasak A.Valackienės, V.Trofimovo (2015) privalo būti grindžiama sumanaus valdymo bruožais – prisitaikyti prie kintančių sąlygų, gebėti reaguoti, priimti tikslingus ir atsakingus visuomenei sprendimus, tinkamai informuoti apie vykdomas veiklas ir numatomus planus, užtikrinti grįžtamąjį ryšį, nepamirštant atskaitomybės visuomenei.
Viešosios organizacijos yra atsakingos tiek už darnaus vystymosi nuostatų formulavimą regione, tiek jų įgyvendinimą. Pagrindiniai šių organizacijų ištekliai (žmonės) turėtų aktyviai prisidėti prie darnaus vystymosi realizavimo, tačiau tam reikalingas supratimas apie darnaus vystymosi svarbą ir visuotinis dalyvavimas procese.

Tekstas parengtas pagal Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir socialinės geografijos katedros Regionų valdysenos magistro programos baigiamąjį darbą „Darnaus vystymosi realizavimas regiono viešajame sektoriuje“ (2016). Tekstą redagavo V.Burkšienė.

Literatūra
Augantys regionai, auganti Europa. 2007. Ketvirtoji ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaita. Europos Bendrija. [Žiūrėta 2018 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą.
Burkšienė V. 2016. Darnaus vystymo sėkmės veiksniai viešojo sektoriaus kontekste. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 63 p.
Denhardt R. B. 2001. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius: Algarvė. 303 p.
Domarkas V. 2007. Viešasis administravimas organizacijų teorijos kontekste. Viešasis administravimas. Kaunas: Technologija. 436 p.
Domarkas V., Juknevičienė V., Kareivaitė R. 2012. Institucinės dimensijos vaidmuo darnaus vystymosi koncepcijoje. Viešoji politika ir administravimas. T. 11, Nr. 3. 461-472 p.
Europos Parlamentas, Užsienio reikalų komitetas. 2014. Pranešimas dėl privačiojo sektoriaus ir vystymosi. Plenarinio posėdžio dokumentas. 36 p. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. gruodžio 2 d.]. Prieiga per internetą.
Eurostat statistics explained. 2015. Ekonominė politika. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. rugpjūčio 20 d.]. Prieiga per internetą.
Hughes O. E. 2003. Public management and administration. An Introduction Third Edition. Houndmills: Palgrave Macmillan. 295 p.
Lane J. E. 2001. Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. Vilnius: Margi raštai. 461 p.
Mačys G. 2006. Regionų ekonomika, politika ir valdymas Lietuvoje: vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras. 167 p.
Naruševičius V., Lazdinis I. 2010. Darnaus vystymosi politika ir valdymas. Vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 236 p.
Powell S. 2013. Sustainability in the Public Sector. Do Sustainability. USA. 74 p.
Staponkienė J. 2004. Strateginis valdymas privataus ir viešojo sektoriaus organizacijose: panašumai ir skirtumai. Socialiniai tyrimai. Nr. 4. 85-93 p.
Tamošiūnas T., Čiegis R. 2013. Regionų plėtra ir valdymas, iš: Šaparnienė D., Krupavičius A. Viešasis valdymas: koncepcijos ir dimensijos. Vilnius: BMK leidykla. 359 p.
Valackienė A., Trofimovas V. 2015. Pokyčių komunikacija viešajame sektoriuje: tyrimo metodologinis konstruktas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 73. 121-141 p.

Jaroslav Dvorak nuotrauka.


  • 9
    Shares

Related posts

Leave a Comment