Organizaciniai tinklai – moderni regiono darnaus vystymosi realizavimo forma

  • 5
    Shares

Šiandieninė globali, nenuspėjama aplinka skatina ir tuo pačiu reikalauja esminių naujų viešojo valdymo sistemų kūrimo ir funkcionavimo pokyčių, kai galima sujungti srautus, ekspertines žinias, išteklius, tapatybes, organizacinius pajėgumus, kurie užtikrintų darnaus vystymosi sėkmę regione.
Autorių teigimu (Burkšienė, 2014; Bučinskas, Giedraitytė, Raipa, 2014), darnus vystymasis reikalauja naujų veiklos formų visose organizacijose, todėl reikia ieškoti būdų, siejamų su tarporganizacine, tarpsektorine sąveika, kurie padėtų įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus. V.Burkšienė (2016), V.Juknevičienė, R.Kareivaitė (2012), formuojant darnaus vystymosi politiką, rekomenduoja sudaryti visų tipų formalių institucijų tinklą, kuris suformuotų aplinką, tinkamą darnaus vystymosi realizavimui, ir paskatintų atsakingą kitų organizacijų įsitraukimą ir dalyvavimą, siekiant darnos.
Anot E.Ribašauskienės ir D.Šalengaitės (2013), tinklai, kaip nauja valdymo forma, būtent ir formuojasi todėl, kad valdžia tapo labai priklausoma nuo bendradarbiavimo, bendrų išteklių, būtinų darniam vystymuisi užtikrinti, bet priklausančių veikėjams, esantiems už hierarchinės kontrolės ribų, mobilizavimo. B.Karatzoglou (2011) bei R.Keast, M.P.Mandell, K.Brown ir G.Woolcock (2004) akcentuoja, kad tinklaveikos poreikis darniam vystymuisi realizuoti kyla dėl to, kad sudėtinga pasiekti tikslų atskirai, o vienas iš tinklaveikos ypatumų yra tas, kad ji sujungia skirtingus viešojo, privataus sektoriaus, visuomenės dalyvius. Tinklai atveria naujas galimybes. Žemiau esančioje lentelėje pateikiama keletas tinklaveikos sampratų (žr. lentelę).

Taigi tinklaveika gali būti suprantama kaip sklaida, būdas ar metodas, kai keičiamasi žiniomis, informacija, patirtimi, siekiant bendro tikslo, gilinti žinias, stiprinti sanglaudą ar užtikrinti produktyvesnius procesus.
Vienas iš tinklaveikos unikalių bruožų yra sinergijos efektas (Staškūnienė, Andriekienė, 2011; Alfare, Rouss, 2006), kurį sėkmingai galima pritaikyti regioniniame kontekste, siekiant darnaus vystymosi. Jeigu veikėjai dirbo atskirai, tai pradėjus dirbti kartu, veikla duos didesnį poveikį, nei dirbant atskirai. Kaip teigia E.Ribašauskienė, D.Šalengaitė (2013), tinklaveika, būtent dėl sinergijos, gali padidinti jos narių veiklos produktyvumą dėl sumažėjusių sąnaudų tai pačiai veiklai atlikti, o kartu sumažinti ir veiklos riziką; tačiau tik tuomet, jei kuo daugiau tinklo narių aktyviai bendraus, bendradarbiaus, dalinsis žiniomis, plės bendrą kompetenciją bei tobulins įgūdžius.
Tinklaveika skatina atsakomybę, kompromisų suradimą, interesų derinimą, „skirtingų sektorių, pavyzdžiui, atstovaujančių tiek ekonominei, tiek socialinei, tiek aplinkosauginei dimensijoms, integravimą“ (Ribašauskienė, Šalengaitė, 2013, p. 25) bei užtikrina išteklių panaudojimo efektyvumą (Alfare, Rouss, 2006), kas yra labai svarbu darniam vystymuisi užtikrinti.
Analizuojant tinklus regione darnaus vystymosi kontekste, tikslinga išskirti organizacijų tinklus, kurie tampa išeitimi, kai reikia integruoto koordinavimo darniam vystymuisi užtikrinti ir problemoms spręsti. Organizacijų tinklai užtikrina formalios informacijos prieinamumą, sukuria aplinką žmonėms įsitraukti, bendradarbiauti, dalyvauti. Organizacijų tinklai padeda išspręsti įvairias problemas, kurie dažnai „stabdo“ darnaus vystymosi pažangą (Raipa, Smalskys, Giedraitytė, Nefas, 2016; Staškūnienė, Andriekienė, 2011). Organizacijų tinklais skatinama ir aktyvinama pažanga regiono mastu visose pagrindinėse gyvenimo srityse (Chlivickas, Melnikas, 2016). Organizacijų tinklai taip pat gali padėti išspręsti globalaus pobūdžio tarptautines socialines, ekonomines, gamtos ir kitas žmonijai ar bendruomenei aktualias problemas. Anot E.Ribačonkos, E.Kasnauskės (2010, p. 196), efektyviam organizacijų tinklui būtina: suderinti konkrečius tinklo narių tikslus ir suformuluoti bendrą tikslą, turėti pagrindinius išteklius, užtikrinti optimalų valdymą ir tinkamą organizacinę struktūrą, kurioje būtų numatytos ir aiškiai apibrėžtos atsakomybės, bei garantuoti efektyvią komunikaciją.
Apibendrinant galima pagrįstai teigti, kad tinklai, kaip moderni forma regiono darnaus vystymosi realizavimui, sudaro palankias sąlygas darniam vystymuisi užtikrinti. Tinklų lankstumas suteikia galimybę greitai ir adekvačiai reaguoti į vykstančius socialinius, ekonominius, ekologinius pokyčius ir siekti darnaus vystymosi tikslų. Tinklaveika užtikrina sinergijos efektą, grįžtamąjį ryšį, išteklių panaudojimo efektyvumą, pagreitina politikos ir priemonių veiksmingumą, skatina informacijos, žinių sklaidą, bendradarbiavimą, atsakomybę, kompromisų radimą, interesų derinimą. Ji apima skirtingus lygmenis, suderina įvairių veikėjų lūkesčius, interesus. Tinklaveiką būtina sustiprinti mokymusi ir švietimu, nes tai didina socialinę sanglaudą, socialines institucines iniciatyvas, suvokimą apie darnaus vystymosi svarbą. Taip pat, siekiant, kad tinklaveika padėtų efektyviai realizuoti darnų vystymąsi regionuose, yra būtinas aktyvus visų dalyvavimas.

Tekstas parengtas pagal Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir socialinės geografijos katedros Regionų valdysenos magistro programos baigiamąjį darbą „Darnaus vystymosi realizavimas regiono viešajame sektoriuje“ (2016). Tekstą redagavo V.Burkšienė.

Literatūra
Alfare L., Rouss E. 2006. Networking: a key element for sustainable development. Europe Commision. INNOREF Project Team. 1-6 p.
Bučinskas A., Giedraitytė V., Raipa A. 2014. Tinklaveika viešojo valdymo pokyčių struktūroje. Klaipėda. Vol 10, No. 2. 46-57 p.
Burkšienė V. 2016. Darnaus vystymo sėkmės veiksniai viešojo sektoriaus kontekste. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 63 p.
Burkšienė V. 2014. Total quality management in municipalities of the klaipeda region. Socialiniai tyrimai. Nr. 3(36). 134-141 p.
Chlivickas E., Melnikas B. 2016. Viešasis valdymas: aktualijos ir sprendimai globalizacijos ir žinių visuomenės kūrimo sąlygomis. Monografija. Vilnius: Technika. 583 p.
Hirschi C. 2010. Strengthening Regional Cohesion: Collaborative Networks and Sustainable Development in Swiss Rural Areas. Ecology and Society, Nr. 15(4). 1-17 p.
Juknevičienė V., Kareivaitė R. 2012. Good Governance as the Instrument for the Implementation ofthe Sustainable Development’s Conception. Socialiniai tyrimai. Nr. 3 (28). 28-42 p.
Karatzoglou B. 2011. Critical perspectives from the literature review on the contribution of universities to regional sustainable development. Multi-Actor Learning for Sustainable Regional Development in Europe: A Handbook of Best Practic. Grosvenor House Publishing Ltd. 19-47 p.
Keast R., Mandell M. P., Brown K., Woolcock G. 2004. Network structures: Working Differently and Changing Expectations. Public Administration Review. Vol. 64. Issue 3. 363-371 p.
Knowles K., Espinosa A. 2009. Towards an Holistic Framework for Environmental Change: The Role of Normative Behaviour and Informal Networking to Enhance Sustainable Business Practices. Systemic Practice & Action Research, Nr. 22 (4). 275-291 p.
Raipa A., Smalskys V., Giedraitytė V., Nefas S. 2016. Šiuolaikinio viešojo administravimo pagrindai. Vilnius: Registrų centras. 396 p.
Ribačonka E., Kasnauskė J. 2010. Veiksniai, įgalinantys veiksmingai veikti organizacijų tinklą. Regional Formation and Development Studies, No. 2 (10). 189-200 p.
Ribašauskienė E., Šalengaitė D. 2013. Tinklaveika darnaus kaimo vystymosi kontekste: Lietuvos kaimo tinklo atvejis. Mokslo studija. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 59 p.
Staškūnienė L., Andriekienė R. M. 2011. Andragogo tinklaveikos teorinės įžvalgos. Andragogika, Nr. 2. 113-125 p.
Trummler M., Mader C., Zimmermann F. M., Gorsdorf E., Diethart M. 2011. Networking and Interaction between Regions and Higher Education Institutions. Multi-Actor Learning for Sustainable Regional Development in Europe: A Handbook of Best Practic. Grosvenor House Publishing Ltd. 106-124 p.


  • 5
    Shares

Related posts

Leave a Comment