1995 metais D.E.Kettl pristatė JAV Senato biudžeto komitetui su viešųjų paslaugų teikimu pagal sutartį susijusią problemą, kurią jis apibūdino kaip “sumanaus pirkėjo” problemą. Šios problemos apibrėžimui D.E.Kettl palygino viešosios organizacijos ir privačios įmonės vadybininkus. D.E.Kettl (1993) teigimu “sumanūs privataus sektoriaus vadybininkai” žino, kad, norėdami būti stipriais rinkos žaidėjais, jie turi paruošti nuosavus pajėgumus veiklai vykdyti, apibrėžti prekes/paslaugas, kurias įmonė nori pirkti (tam, kad nesąžiningi arba mažai kvalifikuoti tiekėjai neatliktų darbo už juos), surasti patikimus, aukštos kvalifikacijos tiekėjus bei žinoti kaip įvertinti kokybę paslaugų, kurias jie nupirko. Jei vyriausybė išmoko dirbti pagal privataus sektoriaus taisykles ir ruošiasi pasitikėti juo daugiau, vyriausybė turi išmokti būti sumani.
Privačiame sektoriuje dirbantys pirkimo vadybininkai kiekvienam svarbiam pirkimui turėtų įvertinti bendrą nuosavybės kainą (angl. total ownership costs). Šis rodiklis numato bendrą prekių, paslaugų arba statybos darbų kainą per visą jų tarnavimo laikotarpį. Iš esmės tai – pirkimo kaina plius visos patirtos sąnaudos, minus gaunamos pajamos. Akivaizdu, jog pirkimo principai turi skatinti daryti subalansuotus pirkimo sprendimus. T.y. – gauti geriausią vertę už pinigus. Paprastai viešojo pirkimo sprendimas remiasi mažiausios kainos arba ekonominio naudingumo principais, bet neatsižvelgiama į visą kainą per prekės/paslaugos/objekto tarnavimo laikotarpį, o be šių žinių nepavyksta nustatyti realių viešojo sektoriaus organizacijos ateities išlaidų. Galiausiai, tai sudaro prielaidų piliečių nepasitikėjimui, nes jie mano, jog pirkimas buvo korumpuotas ir dabar mokesčių mokėtojų pinigai bus naudojami tam, kad būtų apmokėtos sąnaudos, kurių iš tikrųjų niekas nenumatė (neapgalvojo).
Bendrosios nuosavybės kainos įvertinimas turėtų būti taikomas gana plačiai:
- Verslo atveju privalu įvertinti sąnaudas, naudas ir rizikas, susijusias su investicija;
- Vertinant skirtingus verslo modelius, aptarnavimo pasirinkimus arba sprendimus – lyginamosios kainos pagrindu;
- Skirtingų veiksnių, įtakojančių sąnaudas, suvokimui;
- Kad tiekėjas, dalyvaujantis pirkime, parodytų visas siūlomas naudas ir vertę, ypač kai pirminė pirkimo kaina yra aukštesnė nei konkurentų, bet bendra nuosavybės kaina yra žemesnė;
- Renkantis geriausią tiekėją – atlikti lyginamąjį konkuruojančių pirkimo kainų įvertinimą;
- Valdant sutartį – stebėti faktinių išlaidų ir pajamų atitikimą su biudžetu.
Natūralu, jog pirminė viešojo pirkimo kaina yra tik ledkalnio viršūnė. Egzistuoja paslėpti kaštai, kuriuos būtina nustatyti, nes jie lydės prekę/paslaugą visą jog „gyvenimo“ laikotarpį. Pripažįstama, jog kiekvienas pirkimas yra skirtingas, tad ir tai, kas turi būti įtraukta į bendros nuosavybės kainos skaičiavimą, taip pas skiriasi. Svarbu gauti skaičių, kuris atspindi visas sąnaudas, kurias patirs jūsų organizacija.
Tai, kad Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijos nevertina bendros nuosavybės kainos, parodė vieno kokybinio tyrimo metu gauti įrodymai. Kokybinio tyrimo respondentai nurodė, jog, jei projektą laimi įmonės iš kitų miestų (nei respondentų), vėliau susiduriama su problemomis. Respondentas pažymėjo: „<…> kai laimi kiti, tai būna pridaryta daug bėdos, nors samdo mūsiškius. Bet daugeliu atvejų, kai buvo pridaryta bėdos, dirbo ne mūsų statybininkai <…>“
Akivaizdu, jog tokiu atveju, kai viešųjų pirkimų konkursą laimi tiekėjas, veikiantis kitame mieste ar valstybėje, sumanus pirkimų vadybininkas turi surasti atsakymus, kaip tai paveiks galutinę prekės/paslaugos kainą. Poveikis gali pasireikšti skirtingai:
- Papildomos administravimo sąnaudos, telefoniniai skambučiai, diskusijos;
- Darbuotojų komandiruočių ir apgyvendinimo sąnaudos: tiek jūsų institucijos darbuotojų vykimas į susitikimus, tiek ir tiekėjo personalo kelionės į objektą ir/arba taisymo (remonto) darbų atlikimas;
- Išlaidos, susijusios su atsarginių dalių tiekimu, apimančiu ir muitinės formalumus arba valiutos keitimo rizikas ir pan.
Taigi matome, jog viešųjų pirkimų specialistas turi būti sumanus, norėdamas įvertinti bendrą nuosavybės kainą ir vien geras įstatymų išmanymas negarantuoja mokesčių mokėtojams VERTĖS UŽ PINIGUS.
Literatūra
New Zeland Government (2013). Total Cost of Ownership. An Introduction to whole-of-life of costing. Wellington
