Dvidešimt penkeri Baltijos šalių nepriklausomybės metai kelia klausimų, kokie demokratijos modeliai susiformavo šiose valstybėse? Kiek ir kokios įtakos demokratijos modeliams turėjo Skandinavijos šalys? Kokie yra Baltijos ir Skandinavijos šalių demokratijos modelių panašumai ir skirtumai? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Nicholas Aylott su Švedijos, Latvijos, Vokietijos ir Estijos mokslininkais [ Nicholas Aylott ed. (2014). Models of Democracy in Nordic and Baltic Europe: Political Institutions and Discourse, Ashgate Publishing Limited]. Šį Baltijos ir Skandinavijos studijoms svarbų mokslinį tyrimą sudaro septynios dalys, kuriose autoriai deklaruoja, jog nagrinėja politinių institucijų diskursus.
Šiaurės demokratijos modelis aptariamame tyrime analizuojamas ir pristatomas kaip idealus, kuris Šiaurės valstybių demokratines vertybes, požiūrius ir nuostatas eksportuoja į Baltijos šalis. N. Aylott manymu demokratijos difuzijai iš Skandinavijos į Baltijos valstybes egzistavo ir dar egzistuoja daug kliūčių, nes tarp valstybių labai mažai panašumo, bendrumo. Plėtojamas diskursas, jog skandinavai nuo baltų skiriasi kultūriškai, istoriškai ir politiškai. Ypač ten, kur gali būti slaptos reikšmės, t.y. kalboje, neturime nieko bendro. Lietuvių ir latvių kalbos skiriasi nuo Skandinavijos kaimynų, tik estų kalba turi panašumo į suomių kalbą.
Pagrindinė Baltijos ir Šiaurės šalių demokratinės valdysenos rodiklių analizė dar kartą patvirtino, jog tarp skandinavų ir baltų egzistuoja didžiulis atotrūkis. Aiškėja, kad norint, jog demokratija veiktų kaip Skandinavijoje, būtinos didelės vyriausybės išlaidos, aukštą moterų įsidarbinimo lygį (beveik 80 proc.), neturėti euro (nes tik viena Skandinavijos valstybė yra įvedusi eurą), mažiau vyrų, išrinktų į nacionalinius parlamentus, ne daugiau aštuonių partijų parlamente.
Toliau, pasitelkus tradicinius demokratijos matavimo indikatorius (Freedom House, Freedom in the World, Economist Inteligence Unit Democracy Index, Corruption Perception Index), inventorizuojama demokratija/os Baltijos valstybėse (39-41). Kaip ir prieš tai buvo teigiama, jog Baltijos valstybės yra skirtingos, indeksai patvirtino tą patį. Baltijos valstybės laisvos ir demokratiškos, tik pagrindinis skirtumas tarp jų su korupcijos „kvapeliu“. Nenuostabu, kai esi tranzitinėje būsenoje, kai privalai konstruoti, perkonstruoti valstybę ir keisti teisinę bazę, institucines struktūras. Tai paprastai teorijoje įvardijama pagrindinėmis korupcijos priežastimis. Sunku lygintis su ilgą demokratinę tradiciją turinčiomis Skandinavijos valstybėmis. Jos dėl stiprios ekonomikos ir demokratinių tradicijų į ES buvo priimtos greitai, o Baltijos valstybės viską turėjo pradėti nuo pradžių.
Taip jau atsitiko, kad vieną dieną daugumos atstovai tapo mažuma. Mažumos demokratinio įprasminimo dilema svarbi visoms Baltijos valstybėms, nes būtent mažumos egzistavimas suveikė kaip „buferis“ nacionalistinio diskurso demokratėjimui 90-ųjų pradžioje. Kadangi K. Duvold teigia, kad Baltijos šalyse vyrauja elitistinė demokratija (o taip ir yra), tai svarbiu klausimu elitui tampa mažumų atstovų sulaikymas (skaityti – Rusijos sulaikymas) nuo patekimo į elitą, nes tada atsiras kovų, konfliktų dėl galių, išteklių paskirstymo. Nors mažumų ir bijoma dėl saugumo, tačiau jų identifikacija vyksta ne kokios nors kaimyninės valstybės diskurse, bet 1 Baltijos TV kanalo aplinkoje.
Toliau diskursai apima įvairius politinių partijų veiklos vadybos parametrus. K. M. Johansson plėtoja Baltijos valstybių konservatyvių partijų iškilimo diskursą. Savo tikslui pasiekti autorius pasirinko du kintamuosius: partijos verslininko vaidmuo ir transnacionalinė įtaka partijai. Autorius išnagrinėjo pagrindinių Baltijos šalių konservatyvių partijų atvejus. Įrodyta, kad pagrindinė įtaka buvo regioninio pobūdžio. Tai yra, atkūrus nepriklausomybę, Švedijos konservatoriai aktyviai teikė pagalbą Estijai ir ženkliai mažiau – Latvijos ir Lietuvos konservatorių partijoms. Kodėl toks skirtumas, atsakymo neradau ir tikėtina, kad ir autoriui nepavyko rasti. Vėliau silpnėja regioninis bendradarbiavimas, kuris atgyja Baltijos šalims stojant į ES. 2004 m. vyko Europos Parlamento rinkimai, todėl savo pusėn reikėjo patraukti kolegų iš naujų ES valstybių narių. Šioje dalyje trūksta įrodymų apie transnacionalinę įtaką, nes tai, kas vyko, panašu į regioninę įtaką arba į valdysenos pokyčius Baltijos šalyse (žr. Jacobsson, Bengt, ed. (2009). The European Union and the Baltic States: changing forms of governance. Routledge). Akivaizdu, kad autorius sukaupė daug ir įdomios informacijos apie Estiją ir Latviją, tačiau Lietuvos atvejis pateiktas redukciškai, nors teigiama, jog pasinaudota V. Landsbergio archyvu. Tenka pripažinti, kad Lietuvos mokslininko nebuvimas tarp šios knygos autorių neleido atkleisti Lietuvos atvejo bent kiek rimčiau.
N. Aylott, J. Ikstens ir E. Lilliefeldt tyrė partijos kandidatų į rinkimus atrankos diskursą. Autoriai tikrino Hazan ir Rahat (2010) pasiūlyto analitinio modelio validumą. Nors autorių tyrimas neabejotinai svarbus; tačiau, kodėl jie pasirinko būtent šį modelį, nepaaiškinta, tik konstatuojama, kokios dimensijos bus nagrinėjamos, nes juos domina tik trys iš pasiūlytų keturių. Autoriai pirmajame dalies sakinyje teigia, kad „partijos lieka atstovaujamosios demokratijos širdimi“ (p. 117). Tačiau atliktas tyrimas išryškina vieną svarbiausių partijos vadybos parametrų, t.y. – partijos kandidatų pasirinkimą. Tikėtina, kad pagal tai, kaip partijos atrenka kandidatus, galima spręsti apie atstovaujamosios demokratijos būseną nagrinėjamose valstybėse. Ryšys su demokratija trumpai nusakytas (p.127; 146), egzistuoja panašumai ir skirtumai tarp jaunųjų ir senųjų demokratijų pasirenkant kandidatus. Savo analizei autoriai pasirinko devynių partijų atvejus iš trijų valstybių (Švedijos, Estijos, Latvijos), nes tokie atvejai parodo, kaip veikia senos ir jaunos partijos, kaip veikia Socialdemokratinės ir Liberalios partijos. Šio tyrimo laikotarpis – rinkimai nuo 2006 iki 2011 metų. Tyrimo metu nustatyta, kad demokratinis kontekstas Latvijoje ir Estijoje partijos kandidatų atrankai yra panašus, nes paprastai kandidatams keliami formalūs reikalavimai, atranka teritoriškai centralizuota. Švedijoje – priešingai – keliami neformalūs reikalavimai kandidatams ir atranka teritoriškai decentralizuota.
D. Jahn atlikta partijos pozicijų difuzijos diskurso rekonstrukcija nesulaužė senų stereotipų ir tik dar kartą patvirtino seniai žinomas tiesas. Baltijos šalių politinėms partijoms yra svarbūs ekonominiai reikalai, tačiau, kad Šiaurės šalių partijos yra globalizacijos rėmėjai (promouteriai) Baltijos šalyse (p.175), atrodo per daug optimistiškai. Nebent autorius siūlo sugretinti Šiaurės šalių verslą ir politines partijas. Kita vertus, Baltijos šalyse piliečių pasitikėjimas politinėmis partijomis yra labai silpnas. Taigi, jei Šiaurės šalių partijų įtaka tokia stipri, kaip nurodo autorius, tai peršasi išvada, kad Šiaurietiškų transplantantų dėka turime „šlubuojančią“ viešąją valdyseną?
Knyga baigiasi K. Simm ir K. Seppel originaliu tyrimu apie Šiaurės modelį ir Estijos politinį diskursą. Atliktas reikšmingas svarbių Estijos politikų retorikų tyrimas, kurį faktiškai galima laikyti visos knygos epilogu. Aiškėja, kad Šiaurės įtaka nėra išskirtinė, greičiau ribota, todėl, kaip tiksliai pastebėjo autorės, egzistuoja išorinio konteksto skirtumai, diskursuose dominuoja Tarptautinių aktorų idėjos, vertybės, įžvalgos, projektai ir įtakos. Žinoma, kai kurių Estijos politikų diskursai buvo giminingi Šiaurės šalims, bet tenka pripažinti, kad tiek visoje ES, tiek pasaulyje dominuoja vienodos idėjos (žinių ekonomika). Apibendrinant galima teigti, kad Baltijos šalių demokratiniai eksperimentai nėra Šiaurės modelio fraktalo dalis, bet tai tikėtinas šio regiono identiteto vystymosi scenarijus.
