Apie politinę kultūrą glaustai


2020 metų Seimo rinkimų kampanijos metu nemažai šios kampanijos dalyvių savo retorikoje vartojo politinės kultūros terminą. Buvo kalbama apie aukštesnės politinės kultūros siekius, dažnu atveju net nesusimąstant, kas yra ta politinė kultūra. To pasėkoje gavosi savotiškas paradoksas, kad politinė kultūra – platus ir įvairialypis politinės elgsenos (bihevioralizmo) instrumentas, – buvo suredukuota iki mandagaus elgesio su oponentais ar etiketo laikymosi.
Tad kas yra ta politinė kultūra ir ar mes, Lietuvoje, pasmerkti jos neturėti?
Siekiant, kad visiems būtų aišku ir suprantama kas yra kas, visai neblogai yra pirminiu sampratos apibrėžties šaltiniu pasirinkti internete laisvai prieinamą Britannica enciklopediją (žr. nuorodą apačioje). Taigi, šios Enciklopedijos dalyje, skirtoje Politikai ir Politinėms sistemoms, randame tokią politinės kultūros apibrėžtį:
Politikos moksle politinė kultūra suvokiama kaip bendras visuomenės požiūris į tos šalies politinę sistemą bei jos vertinimas. Politinės kultūros samprata neturi būti tapatinama su žmonių nusistatymu konkrečių politinių veikėjų/asmenybių, kaip, pavyzdžiui, prezidentas ar ministras pirmininkas, atžvilgiu. Vietoje to, politinė kultūra žymi žmonių požiūrį į politinę sistemą kaip į visumą, o kartu atspindi ir jos, t.y. politinės sistemos, legitimaciją (Britannica).
Toliau Britannica enciklopedija remiasi amerikiečių autoriaus Lucian Pye politinės kultūros, kaip rinkinio pamatinių vertybių, jausmų bei žinių apie politinius procesus, pateikta definicija. Šiame kontekste esminiai politinės kultūros sudėtiniai elementai yra šalies gyventojų įsitikinimai, nuomonės ir emocijos apie šalies valdymo formą.
Kitoje Enciklopedijos dalyje, skirtoje politikos mokslo evoliucijai apžvelgti, skiltyje greta bihevioralizmo randame dar vieną politinės kultūros, kaip šalies ar tautos (arba bet kurios sub-grupės) politinės psichologijos, definiciją. Šiame kontekste politinės kultūros tyrimai suvokiami kaip siekiantys atskleisti giliai įsišaknijusias ir ilgai puoselėjamas vertybes, kuriomis pasižymi visuomenės ar grupė. Akcentas dedamas ties giluminėmis vertybėmis, o ne ties trumpalaikiais požiūriais, kuriuos galima sužinoti pasitelkiant visuomenės nuomonės tyrimus (Britannica).
Nors tiek vienoje, tiek ir kitoje Enciklopedijos dalyse vieningai sutariama, kad siekiai ištyrinėti politinės kultūros fenomeną siekia dar Platono ar Aristotelio laikus, visgi XX amžiaus antroji pusė atneša mums ryškiausius bandymus pažinti politinės kultūros artefaktą. Tiems, kurie norėtų giliau susipažinti tiek su teoriniais, tiek su praktiniais politinės kultūros raiškos atvejais, žemiau pateikiamas sąrašas populiariausius klasikų L. Pye, G. Almond ir S. Verba, R. Putnam darbų.
O man norėtųsi greitosiomis žvilgtelėti į mūsų, lietuviškos politinės kultūros apraiškas.
Grįžtant prie 2020 metų rinkimų kampanijos retorikos, galima buvo susidaryti įspūdį, kad viešajame diskurse įsigalėjusi mintis, jog mes (t.y. Lietuvos visuomenė) neturime politinės kultūros. Kaip jau turėjome suprasti iš pateiktų (ir visuotinai pripažintų) politinės kultūros definicijų, šiame viešame diskurse dominuoja politinės kultūros suredukavimo (deja, klaidingo) į kultūringą (t.y. etišką) elgesį linija. Jei politinę kultūrą apsibrėžiame kaip giliai įsišaknijusias ir ilgai puoselėtas visuomenines vertybes šalies valdymo sistemos atžvilgiu, klaidinga yra net ir sovietmetį vertinti kaip suformavusį mūsų dabarties politinę kultūrą.
Tai kur tada mūsų vertybinės šaknys? Atsakymo, matyt, ilgai ieškoti nereikės. Tiek dideli, tiek maži mūsų šalies gyventojai tikriausiai neras temos, dėl kurios sutartų labiau, negu tai, kad mes, kaip valstybė, jėgų savo išlikimui semiamės Mindaugo ir Vytauto žygiuose. Tai – barbaro klajoklio genas. Nomadiškas genas, įprasmintas mūsų herbe – Vytyje. Bet kartu mes ir agrarinė tauta, žemdirbių kraštas. Sėslūs ir susirūpinę savo artimaisiais. Ir šitas rūpestis įprasmintas Rūpintojėlyje. „Mes – Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga“ (Beresnevičius, 2003, p.14).
Ir kas šitoje giliai įsišaknijusioje bei ilgai puoselėjamoje vertybinėje sistemoje sintezuojasi?
Kaip teigia G. Beresnevičius, „Esame iš barbarų klajoklių ir žemdirbių susiformavusi nacija, genai susimaišę ir pagimdę persmelkiančios lietuviškos nostalgijos fenomeną kaip ir pašėlusį individualizmą. Niekas to individualizmo neužgesina. Ir šiandien vietoje interesus vienijančio Prezidento (galima įsirašyti bet kurį valdžios postą – mano pastaba) mes vis vien renkamės vadą. Ir šiandien mūsų partijos kuriasi pagal asmenį, o ne pagal kolektyvinį principą. Kiekvienas barbaras pats sau partija ir pats sau karalius. Jis gali pakęsti tik (laikiną) karo vado valdžią ir jam pasibodėjimą kelia administracinės struktūros“ (Beresnevičius, 2003, p.8-9).
Argi ne taip? Galime padiskutuoti mūsų facebook puslapio komentaruose.

Šaltiniai:
Encyclopedia Britannica | Britannica
Beresnevičius G. 2003. Imperijos darymas. Lietuviškosios ideologijos metmenys. Vilnius: VU leidykla.

Tekste paminėtos nuorodos į vertingus šaltinius, norintiems įsigilinti į politinės kultūros fenomeną:
Britannica enciklopedijos internetinė nuoroda Encyclopedia Britannica | Britannica
Pye L. W. 1968. Political Culture. In D.W. Sills (ed.). International Encyclopedia of the Social Sciences. New York, Vol. XII, p.204.
Almond G., Verba S. (eds.). 1963. The Civic Culture: Political Attitudes and Democracy in Five Nations. Princeton: Princeton univ. press.
Pye L.W., Verba S. (eds.). 1965. Political Culture and Political Development. Princeton: Princeton univ. press.
Pye L.W. 1972. Culture and Political Science: Problems in the Evaluation of the Concept of Political Culture. Social Science Quarterly, Vol.10, p. 285-296.
Putnam R. 1976. The Comparative Study of Political Elites. Prentice-Hall pub.


Related posts