Viešojo saugumo prioritetų ir socialinių grupių interesų dialektika


Modernios demokratinės valstybės nacionalinį saugumą formuoja ne tik tarptautinių santykių padėtis ar kaimyninių valstybių vykdoma užsienio politika, bet ir pilietinės visuomenės būklė, vaidmuo visuomenės bei valstybės saugumo užtikrinimo ir formavimo struktūroje, pilietinę visuomenę sudarančių socialinių grupių interesai, jų sąveika ir valstybės jiems skiriamas dėmesys.

Gilinantis į dabartines aktualijas, ypač Lietuvoje, pastebima, kad vienas pamatinių viešųjų, t. y. aktualių ir valstybei, ir skirtingoms socialinėms grupėms, interesų – saugumas – tampa neatsiejamas nuo gerovės, kurios būtinybė iškeliama ne tik kaip visuomeninis, bet ir kaip politinis tikslas. Tai lemia ne tiesiog gerovės, bet būtent gerovės valstybės kaip viešojo intereso akcentavimą, ypač turint omenyje tai, kad gerovės deficitai sukelia įvairialypius nesklandumus, nuo ekonominio iki kultūrinio pilietinės visuomenės neaprūpinimo ir pilietinio nekompetentingumo, kas ilgainiui didelę dalį socialiai ir ekonomiškai atskirtų piliečių paverčia dingusiais atstovaujamosios demokratijos dalyviais ir dažnai – viešojo saugumo rizikos ir viešosios tvarkos pažeidumų šaltiniu.

Akivaizdu, kad visuotinė valstybės gerovė ir viešasis saugumas negali egzistuoti vienas be kito, kadangi vieno jų trūkumas rodo kito nepakankamumą, taigi galiausiai viešojo saugumo ir visuotinės gerovės prioritetai koreliuoja ir tai lemia holistinio bei dialektinio požiūrio į jų būtinybę ir jų politinį, ekonominį bei socialinį aktualumą. Valstybinė gerovė kuria vidinio saugumo sąlygas, bet tuo pačiu metu deramas vidinis, taigi galiausiai ir viešasis, saugumas įgalina visuotinės gerovės plėtrą. Taigi valstybinės gerovės kūrimas ir įtvirtinimas prasideda nuo skirtingomis socialinėms grupėms priklausančių visuomenės narių aprūpinimo ir pagrindinių jų interesų įgyvendinimo. Šių interesų vykdymo delsimas ir aštrus gerovės trūkumas valstybėje kuria ne pilnavertę pilietinę visuomenę, o dėl nelygybės poliarizuotas socialines grupes, iš kurių labiausiai paveiktos saugaus gyvenimo sąlygų nepakankamumo bei nestabilumo tampa galimu grėsmės viešajam saugumui ir demokratijai šaltiniu (Diamond 1992, 12, 14).

Atlikus demokratinės valstybės ir visuomenės interesų skirčių bei bendrumų ir koreliacijos su nacionaliniu saugumu analizę, nustatyta, kad šiuolaikinės demokratinės santvarkos tendencijas lemia būtent poreikių, nukreiptų į saugumo ir gerovės už(si)tikrinimą, patenkinimo ir interesų iškėlimo procesų trikdžių dialektinė sąveika ir priešprieša valstybės ir visuomenės sąveikos kontekste, kadangi piliečių įsitraukimas į demokratinį politinį vyksmą, kuris modernybėje linkęs silpnėti, ir kuria interesų įgyvendinimo galimybes, o dalyvavimas jame yra „procesas, kuriuo piliečiai labiau stiprina savo galimybes kontroliuoti sprendimus, svarbius jų gyvenimams“ (Petukienė, Raipa, Tijūnaitienė 2007, 93). Vis dėlto tuo pačiu metu „socioekonominė padėtis (pajamos, išsilavinimas ir socialinė klasė) yra politinį dalyvavimą kvalifikuojantys veiksniai“ (Obrikienė 2018, 111).

Didelei visuomenės daliai patiriant socioekonominius nepriteklius, mažėja dalies piliečių galimybės ir pasirengimas dalyvauti rinkiminės demokratijos procesuose ir tokiu būdu suformuluoti ir politinėje darbotvarkėje aktualizuoti savo interesus, kas yra aktualu vidinei darnai palaikyti. Tai ilgainiui lemia ne tik įvairialypės nelygybės aspektų pažeistų socialinių grupių poreikių nepatenkinamumo įsisenėjimą, bet ir demokratinės santvarkos legitimumo silpnėjimą, kadangi politinis piliečių aktyvumas padeda užfiksuoti, aktualizuoti socialinės nelygybės apraiškas ir imtis šių problemų sprendimo ir yra „būtinas demokratinės valdžios formavimo ir kontrolės mechanizmas“ (Obrikienė 2018, 115).

Taip pat šiuo atžvilgiu reikšmės, kaip šių veiksnių ir viena priežasčių, ir pasekmių, turi ir jau iškeltas socialinis kapitalas, kadangi jo trūkumo „išdava – silpna demokratija ir atsilikusi ekonomika“ (Žiliukaitė 2004, 45). Svarbu paminėti tai, kad pilietinės visuomenės atsitraukimas nuo politinio vyksmo, taigi ir abejingumas savo pačių interesų aktualizavimui, ilgainiui sudaro sąlygas įsivyrauti mažumos „demokratijai“, kas pažeistų jau patį pirmąjį LR nacionalinio saugumo gyvybinį interesą („Gyvybiniai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai yra: suverenitetas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka“ (NSS 2017, 4)) ir sukeltų kliūčių pilnaverčiam viešojo intereso suformavimui, aktualizavimui ir įgyvendinimui, o šių veiksnių visuma, kartu su socialiai atskirtų grupių polinkiu į viešosios tvarkos normų neatitinkantį elgesį, signalizuoja apie vidinio nesaugumo pavojus.

Turint omenyje koreliuojančias sociopolitines ir socioekonomines aktualijas, paaiškėja tai, kad socialinė politika valstybinėje ir visuomeninėje plotmėje yra itin svarbus viešojo saugumo bei gerovės galimybių pagrindas. Ypač todėl, kad tokie veiksniai, kaip spartėjanti technologinė pažanga, gausios migracijos tendencijos, ilgėjanti gyvenimo trukmė iškelia šeimos planavimo, darbingumo amžiaus, socialinio saugumo klausimus ir tampa vienu pagrindinių gerovės valstybės, kaip moderniojo nacionalinio saugumo pamato, kūrimo sociopolitinės darbotvarkės uždavinių, siekiant formuoti ne tiesiog protekcionistinį, bet ir produktyvų bei įgalinantį gerovės modelį, leidžiantį ne tik pagalbos prireikusius piliečius remti finansiškai, bet ir sudarant jiems sąlygas mokytis, persikvalifikuoti ir prisidėti prie gerovės valstybės palaikymo (Skuodis 2009, 142; Aidukaitė, Bogdanova, Guogis 2012, 49–50).

Kaip rašo Giedrė Svirbutaitė-Krutkienė ir Raimundas Dužinskas (2018, 7), gerovės valstybės pagrindą sudaro „stipri darbo rinka, socialinis dialogas, tvirta pramoninė ekonomika, gerai reguliuojami darbo santykiai, didelės socialinės išlaidos ir didelis pajamų perskirstymas.“ Be to, net ir kapitalizmo sąlygomis tvari gerovės valstybė per tikslingą ir tuo pačiu metu universalią išmokų ir socialinių paslaugų sistemą gali suteikti galimybes piliečiams turėti daugiau laisvių ir socialinio saugumo bei būti mažiau kone gyvybiškai priklausomiems nuo rinkos ir jos tendencijų (Dvarionas ir kt. 2014, 89). Taigi galima teigti, kad pastangos kurti gerovės valstybę atliepia ir valstybės, ir visuomenės, ir individo interesus, kas verčia ją modernaus nacionalinio saugumo prielaida, kadangi moderniajame kontekste „visuminio saugumo savivoka iškyla kaip bet kurios srities ir lygio gerovės conditio sine qua non“ (Šerpetis 2018, 98).

Atsižvelgiant į iškeltus veiksnius ir jų koreliaciją, reikšminga suformuluoti teiginį, kad viešasis saugumas – viešojo intereso, taigi ir valstybės, ir skirtingų socialinių grupių, prioritetas bei gerovės valstybės prielaida, kas lemia tai, kad viešojo saugumo plėtra yra sąlygojama ne tik valstybės formuojamos viešojo saugumo politikos, bet ir socialinės politikos bei pilietinės visuomenės įsitraukimo į demokratinės politikos vyksmą dėl socialinių grupių interesų įgyvendinimo, kuris yra valstybės vidinio stabilumo pamato dalis. Tai atskleidžia, kad visuotinės gerovės pagrindas yra ne tik socioekonominis, bet ir sociopolitinis. Todėl teigtina, kad viešojo saugumo tobulinimo ir plėtros pradžia – su atitinkamos valstybės viešaisiais interesais sutampančios gerovės modeliavimas.

Atlikus nuodugnų čia aptartos problematikos tyrimą galiausiai padaryta išvada, kad viešasis saugumas yra būtina sąlyga darniai nacionalinei raidai ir kad būtent Lietuvoje, siekiant kurti tvarią gerovės valstybę, reikalinga suformuoti tvarias ir stabilias viešojo saugumo ir socialinės politikos struktūras, apimančias valstybės, verslo ir visuomenės sferų veikimą, jų interesų derinimą ir indėlį į valstybinę gerovę bei saugumą. Lietuvos tapsme gerovės valstybe reikšminga ir tai, kad visuotinė gerovė ilgainiui užtikrina viešajam saugumui palankią aplinką ir viešojo nesaugumo apraiškų prevenciją, kas atskleidžia dialektišką viešojo saugumo ir gerovės tarpusavio priklausomybę, kurios pusiausvyros stabilumo palaikymas laikytinas reikšmingu nacionalinio saugumo užtikrinimo uždaviniu.

Tekstas parengtas pagal Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros Nacionalinio saugumo magistro programos baigiamąjį darbą „Viešojo saugumo prioritetų ir socialinių grupių interesų dialektika“ (2021).

Šaltiniai:
Aidukaitė, Jolanta; Bogdanova, Natalija; Guogis, Arvydas. 2012. Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras.
Dahrendorf, Ralf. 1996. Modernusis socialinis konfliktas. Vilnius: Pradai.
Diamond, Larry. 1994. Rethinking Civil Society: Toward Democratic Consolidation. In: Journal of Democracy, Volume 5, Number 3, July 1994, p. 4–17.
Dvarionas, Džiugas; Motečienė, Roberta; Ruškus, Jonas; Mažeikienė, Natalija; Naujanienė, Rasa. 2014. Įgalinančių socialinių paslaugų modelis socialinės gerovės politikos kontekste. Filosofija. Sociologija. 2014. T. 25. Nr. 2, p. 89–97.
NSS – Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo strategija 2017.
Obrikienė, Alvyda. 2018. Socialinės nelygybės grėsmė demokratijai: dingęs dalyvis. Kn: Gerovė ir saugumas XXI amžiuje: postdemokratijos kontekstai. Sud. S. Šiliauskas, K. Šerpetis. Klaipėda: Klaipėdosuniversitetoleidykla, p. 109–119.
Petukienė, Evandželina; Raipa, Alvydas; Tijūnaitienė, Rigita. 2007. Visuomenės dalyvavimas: socialinio kapitalo, demokratijos ir racionalaus pasirinkimo teorijų apžvalga. Viešoji politika ir administravimas, 2007. Nr. 21, p. 87–95.
Svirbutaitė-Krutkienė, Giedrė; Dužinskas, Raimundas. 2018. Pokomunistinių valstybių socialiniai modeliai. Socialinis ugdymas / Socialinės komunikacijos ir pasitikėjimo sąveika. 2018, t. 50, Nr. 3, p. 6–22 / Vol. 50, No. 3, p. 6–22.
Šerpetis, Kęstutis. 2018. Gerovės ir saugumo politizacijos / depolitizacijos priklausomybės ir ribos. Kn: Gerovė ir saugumas XXI amžiuje: postdemokratijos kontekstai. Sud. S. Šiliauskas, K. Šerpetis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 97–108.
Šiliauskas, Saulius. 2005. Pilietinės visuomenės ir pilietiškumo diskursai modernioje demokratijos refleksijoje. Viešoji politika ir administravimas, 2005 Nr. 11, p. 26–33.
Šiliauskas, Saulius. 2018. Gerovės saugumizavimas postdemokratijos kontekste. Kn: Gerovė ir saugumas XXI amžiuje: postdemokratijos kontekstai. Sud. S. Šiliauskas, K. Šerpetis. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, p. 81–95.
Tumalavičius, Vladas. 2017. Viešojo saugumo užtikrinimo aspektai Lietuvoje: dabarties tendencijos ir procesai. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.
Žiliukaitė, Rūta. 2004. Socialinis kapitalas ir demokratijos veiksmingumas. Kultūrologija, 2004, nr. 11, p. 42–54.


Related posts