Dirbtinis intelektas šiuolaikiniame pasaulyje jau tapo kasdienybe ir yra taikomas įvairiose srityse. Žmogaus protą imituojantys dirbtiniai neuroniniai tinklai gali apdoroti didelį kiekį informacijos ir daug greičiau nei žmogus spręsti uždavinius ir problemas. Natūralu, kad šiuo įrankiu skuba naudotis privatus sektorius, o su pastaruoju koja kojon siekiantis žengti viešasis sektorius negali atsilikti, nors tradiciškai yra apraizgytas biurokratinių procesų voratinkliais ir disponuoja mažesniais ištekliais. Dėl savo specifikos viešasis sektorius yra priverstas įveikti daugiau kliūčių ir atrasti naujų, precedento neturinčių sprendimų, kaip savo veikloje išnaudoti dirbtinio intelekto teikiamus privalumus bei išvengti galimų neigiamų taikymo pasekmių.
Pirmasis viešojo sektoriaus laukiantis iššūkis dirbtinio intelekto laikais – galima teikiamų paslaugų kokybės atskirtis tarp privataus ir viešojo sektorių. Siekiant tinkamai taikyti šį įrankį reikalingos specifinės žinios, kurios rinkoje turi savo kainą. Dažnai tokių žinių ir paslaugų kaina gali būti lengvai įveikiama privačiam sektoriui, o štai viešajam sektoriui gali stigti išteklių arba jie nebus laiku suplanuoti.
Antrasis svarbus klausimas – dirbtinio intelekto taikymo teisinės bazės sukūrimas. Svarbu suprasti, jog viešasis sektorius operuoja ir tokiais duomenimis, kurie negali tapti viešai prieinamais. Be to, yra įsipareigojimas visuomenei duomenų apsaugos, privatumo ir veiklos skaidrumo klausimais. Dėl to, prieš naudojant šį įrankį pilna apimtimi, svarbu sukurti teisinę bazę, kuri tinkamai reglamentuotų įrankio taikymą. Viešojo administravimo mokslininkų diskusijose viltys dedamos į viršnacionalinius politikos formavimo ir reglamentavimo kūrėjus ir tikimasi vėl išgyventi “Briuselio efektą”.
Trečiasis iššūkis yra susijęs su žmonėmis ir svarbus dviem aspektais. Pirma, akivaizdu, jog ateityje tiek viešąjį, tiek privatų sektorių ištiks žmogiškųjų išteklių poreikio mažėjimas. Žinoma, tai nėra pirmas kartas žmonijos istorijoje, kai tam tikra to laikmečio inovacijų revoliucija “suvalgo” darbo vietas, tačiau kiekviena strategiškai mąstanti vyriausybė turėtų ruoštis pokyčiams darbo rinkoje. Antra, svarbu suskubti mokyti viešojo sektoriaus darbuotojus ir valstybės tarnautojus, kaip taikyti dirbtinį intelektą kasdieniame darbe bei tam numatyti atitinkamą mokymų turinį bei numatyti lėšų poreikį.
Ketvirtąjį, labiau mokslines diskusijas kurstantį, klausimą kelia viešojo administravimo tyrėjai – kas bus atsakingas už dirbtinio intelekto klaidas priimant sprendimus. Jeigu mes darome prielaidą, kad šiam įrankiui leisime priimti sprendimus be žmogaus, arba žmogus priims sprendimus remiantis dirbtinio intelekto atlikta analize ir rekomendacijomis, kas turės prisiimti už tai atsakomybę? Šiuo atveju nauja praktika gali paskatinti naujos „administracinės doktrinos“ atsiradimą. Dėl to šis klausimas privalo nedelsiant atsirasti viešojo administravimo, politikos ir teisės mokslų darbotvarkėje.
Parengta remiantis moksline diskusija tarptautinėje konferencijoje “Digital Governance in Age of AI: Evolving Policies, Regulations and Practices” (Trans-European Dialogue – TED2024 Conference), Dubrovnikas, Kroatija, 2024 m. kovas.
Konferencijos organizatoriai: “The Network of Institutes and Schools of Public Administration in Central and Eastern Europe” ir “European Group of Public Administration”.
