Gerai, kad yra ERASMUS+ programa, nors daugelis studentų neišnaudoja galimybių įgyti naujos patirties. O štai man pasisekė, nes po beveik penkerių metų pertraukos buvo galimybė pagal ERASMUS programą akademiniam ir pedagoginiam personalui vykti į Vokietiją, kur patirtinis tyrimas laukė manęs pats, reikėjo tik trupučio iniciatyvos.
Viskas įvyko netikėtai – būnant vietiniame universitete kolegė profesorė pasiūlė aplankyti šalia Halberstadt miesto esančią pabėgėlių stovyklą. Pasirodo, ten veikia pagrindinė Rytų Vokietijos pabėgėlių stovykla. Pabėgėliai renkasi tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos pabėgėlių stovyklų. Dauguma tikisi, jog Vakaruose galės sutvarkyti dokumentus greičiau ir atsivežti šeimas, tačiau, kaip teigė kalbinti žmonės, po mėnesio tenka grįžti į Rytus. Jei žmogus per šį laiką negavo pabėgėlio statuso, jis/ji turi apmokėti kelionės išlaidas savo lėšomis.
Negalėjau praleisti tokios progos. Važiuojame nuo Halberstadt miesto apie 4 kilometrus. Pabėgėlių stovykla jau 20 metų įsikūrusi buvusioje sovietinės kariuomenės gyvenvietėje. Artėdami prie stovyklos matome link miesto pėsčiomis po du ar tris žingsniuojančius vyrus pabėgėlius. Šalia stovyklos įsikūręs įvairių vaisių ir daržovių prekeivis. Įėjimą į stovyklą saugo du laisvai angliškai kalbantys policininkai. Jie tikrina išeinančių ir įeinančių pabėgėlių geltonos spalvos dokumentus. Kartais kyla diskusijos. Kai pabėgėliai nesupranta angliškai, kiti jų tautiečiai gelbsti. Užtrunkame prie vartų apie 7 minutes, nes kolegė profesorė dėl mūsų patekimo į teritoriją derasi su policininkais. Profesorė savanoriauja stovykloje, todėl pažįsta dirbančius žmones. Policininkai rekomenduoja užeiti į priėmimo biurą ir gauti mums lankytojų statusą. Netoli nuo vartų esančiame priėmimo biure formalumai sutvarkomi greitai. Kolegė pateikia savo dokumentą ir pasako, kad tai – žmonės iš užsienio universitetų. Šis burtažodis stebuklingai atveria visus vartus. Asmens dokumentų niekas neprašo, ir po kelių minučių keliaujame tolyn į stovyklą. Policininkai paprašo nefotografuoti stovykloje, kad nepaskatintume konfliktų.
Vaizdas stovyklos viduje nedžiugina. Aplinkui vaikšto daugybė pavargusių, susirūpinusių, nusivylusių bei geresnio gyvenimo besitikinčių žmonių. Stovyklą sudaro trys kažkada renovuoti pastatai, viename iš jų matosi užrašas „Vaikų darželis“ (vok. Kindergarten). Netoliese praeina keli karštą maistą lėkštėse nešantys pabėgėliai. Šalia kai kurių namų stovi automobiliai, tikėtina, kad jie priklauso ne vien dirbantiems stovykloje, bet ir pabėgėliams. Tačiau ne viskas taip gražu. Viduje namai primena bendrabučius. Šalia stovyklos, už balta polietilenine plėvele aptemptos tvoros, stovi daugybė baltos spalvos palapinių. Čia taip pat glaudžiasi dalis stovyklos gyventojų. Tačiau iki žiemos pradžios labai skubama įrengti modulinius namelius. Patys vokiečiai ne kartą pažymėjo, kad yra „didžioji nacija“ ir susitvarkys su krize. Jie neklausinėjo manęs apie pabėgėlių priėmimą – krizės akivaizdoje jie nori išlikti ES lyderiais. Tačiau patys pripažįsta, kad valdžia turi ribotas galimybes padėti visiems, todėl milžiniškas darbas tenka NVO savanoriams. Pavyzdžiui, šioje stovykloje dirba trys savanorės, kurios verčia į arabų kalbą. Tai nereiškia, kad jų pakanka, tiesiog tiek yra mokančių kalbėti, versti ir prisidėti prie esamos sudėtingos situacijos palengvinimo. Aplankėme stovykloje įsikūrusį Caritą. Tuo metu ten įvairią pagalbą teikė septyni darbuotojai.
Vėliau bendravau su keliais savanoriais. Iš jų atsakymų sukonstravau, kokias pamokas turi išmokti Lietuva prieš priimdama pabėgėlius. Kokie gi iššūkiai gali laukti pabėgėlių srautų valdysenos Lietuvoje ir ką galima išmokti iš Vokietijos?
1. Būtina veiksminga komunikacija. Ne visi pabėgėliai moka anglų kalbą. Įvairūs pranešimai parašyti svetima kalba gali turėti įtakos jų statusui, kurį jie gali prarasti. Žmonės, dirbantys su pabėgėliais, turi gebėti viską aiškiai išdėstyti ir padėti surasti tuos, kurie paminėti sąrašuose ir kt. dokumentuose.
2. Personalas ar savanoriai, dirbantys su pabėgėliais, turi būti pasiruošę atlikti visus darbus pagal pageidavimus (padėti nuvykti į ligoninę, nes reikia versti į pabėgėlių suprantamą kalbą; organizuoti lietuvių kalbos kursus);
3. Tai yra darbas ne vien tik su pavieniais pabėgėliais, bet ir su šeimomis. Būtina suvokti visos šeimos padėtį, nes paprastai pagalbos reikia visiems šeimos nariams (pabėgėlių šeimos pageidauja gyventi kartu);
4. Reikia būti pasiruošusiems dirbti 24 valandas per parą ir netgi aukoti savo šeimos gerovę. Kaip pasakojo viena savanorė: „žmonės dažnai skambina su įvairiomis problemomis, pvz., – praleidau paskutinį traukinį, reikia skambinti policijai, reikia pasitikti iš pat ryto stotyje. Su vienu pabėgėliu teko bendrauti visą naktį telefonu, nes jis pasimetė <…>, bandžiau kviesti taksi, bet niekas neatsakė. <…> teko kalbėti su juo iki pat ryto. Nes jis neturi pinigų. Daugelio šių žmonių istorijos reikalauja daugybės servetėlių ašaroms nuvalyti “;
5. Veiksmingas bendradarbiavimas tarp skirtingų valdžios institucijų labai svarbus. Būtina koordinuoti savo veiksmus, greitai reaguoti, nes žmonėms reikia pagalbos atgabenti savo šeimas iš Sirijos;
6. Pabėgėliai padeda vieni kitiems, todėl ir mes turime nesudaryti jiems prielaidų nepasitikėti mumis. Taip visiems bus lengviau. Visi padėsime vieni kitiems;
7. Nereikia galvoti, kad pabėgėlių bus tik 1105. Turime būti pasiruošę priimti daugiau;
8. Turi būti patalpos, kur pabėgėliai galės mokytis kalbų ir socializuotis (pvz., užsiimti aerobika);
9. Pabėgėliams tikrai reikalingi drabužiai ir NVO turi pradėti kaupti atsargas. Mes turime pradėti rinkti drabužius ir teikti NVO;
10. Išmokos pabėgėliams bus mokamos grynais, nes jie neturi galimybių gauti kortelių (jie neturi gyvenamojo adreso). Todėl vėl reikia prisiminti tokią praktiką ir užtikrinti grynųjų gabenimo, išdavimo saugumą;
11. Pabėgėliais domisi socialine aplinka ir nori žinoti, ar toje vietoje, kur jie gyvens, yra mokyklos, universitetai, ligoninės. Jie nenori gyventi kaime;
12. Orientacijos bendruomenėje ir bendravimo vadovai Lietuvoje turi būti paruošti kalbėti arabų, anglų, prancūzų kalbomis. Žmonėms reikalinga minimali informacija orientacijai ir apie tai, kas mes esame, kokie mūsų papročiai, tradicijos, kultūra.
Nuotraukos J.Dvorak.
