XXI amžiaus pradžioje įvykusi socialinių tinklų plėtra atvėrė galimybes piliečiams ne tik turėti nuomonę, bet ir ją viešai išsakyti. Žiūrint iš viešųjų sprendimų priėmėjų ir įgyvendintojų pozicijų – tą piliečių nuomonę sužinoti.
Vakarų demokratijose pakankamai daug yra kalbama apie socialinių tinklų panaudojimą viešajame sektoriuje. Tiek informacijai pateikti, tiek grįžtamajam ryšiui gauti. Viešųjų organizacijų komunikavimas su piliečiais per Facebook, Twitter ar YouTube tinklus yra vertinamas ir kaip būdas didinti piliečių dalyvavimą. Jei remtumėmės Tarptautinės visuomenės dalyvavimo asociacijos pateikiama dalyvavimo formų klasifikacija (informuoti, konsultuoti, įtraukti, bendradarbiauti ir įgalinti), socialiniai tinklai padeda viešosioms organizacijoms mažų mažiausiai piliečius informuoti, o neretai ir konsultuotis su jais, sprendžiant vieną ar kitą problemą.
Lietuvoje viešosios organizacijos kol kas labai nedrąsiai (tikiuosi, nereiktų šio žodžio keisti į nenoriai) žengia į socialinius tinklus. O jeigu ir žengia, tai apsiriboja tik informavimu, pakartojant tą patį, kas yra pateikiama organizacijų interneto svetainėse. Išimtimi galėtume vadinti nebent Lietuvos policiją, kuri turi labai populiarią Facebook paskyrą (daugiau nei 101 tūkstantis šią paskyrą stebinčių yra solidus skaičius) ir YouTube kanalą (kol kas su beveik 250 prenumeruotojų). Tačiau šį sykį kalbėsime ne apie Lietuvos policiją, o apie arčiausiai piliečių esančio valdymo lygmens (savivaldybės) vadovus – merus.
2015 metų pavasarį pirmą kartą turėjome galimybę tiesiogiai rinkti merus. Atrodytų, kad toks tiesiogiai bendruomenės narių parodytas pasitikėjimas turėjo paskatinti naujuosius (naujai išrinktus senuosius) merus išnaudoti visas galimybes ryšiui su bendruomenės nariais palaikyti. Bet kas mums atrodo siektina, neretam politikui ar valstybės tarnautojui atrodo vengtina.
Dėmesį verta atkreipti į penkių didžiųjų Lietuvos miestų merus ir Lietuvoje populiariausią Facebook tinklą. Būtent šiose savivaldybėse yra labiau išplėtotos technologijos bei yra didesnė ir toms technologijoms imlesnė auditorija.
Dviejų didžiausių Lietuvos miestų merai atstovauja dvi kardinaliai priešingas pozicijas. Iš vienos pusės – Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, turintis Facebook tinkle tiek asmeninę paskyrą, tiek „politiko puslapį”. Asmeninę paskyrą seka daugiau nei 41 tūkstantis tinklo vartotojų ir tai yra įspūdingas rezultatas Lietuvos mastais (19-ta vieta tarp visų lietuvių). Didesnes gerbėjų minias sutraukia tik pramogų verslo ir žiniasklaidos atstovai. „Politiko puslapis” patinka kiek daugiau nei 31 tūkstančių vartotojų. Tikėtina, kad dalis jų stebi ir vieną, ir kitą informacijos kanalą. Vilniaus meras išsiskiria ne tik skaičiais, bet ir skelbiamos informacijos turiniu – net ir asmeninėje paskyroje didžioji dalis skelbiamų pranešimų susiję su Vilniaus miesto savivaldybės veikla ir problemomis, meras nevengia diskutuoti su „sekėjais”.
Kitame spektro gale – Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Kaunietis ne tik neturi Facebook paskyros, bet ir deklaruoja, kad tai būtų tik laiko gaišatis.
Tarp šių dviejų polių išsirikiuoja klaipėdietis Vytautas Grubliauskas, su 3 tūkstančiais asmeninės paskyros „sekėjų” ir 4,7 tūkstančių mėgstančių „politiko puslapį”, panevėžietis Rytis Račkauskas, turintis „politiko paskyrą” su beveik 700 „sekėjų”, ir šiaulietis Artūras Visockas, turintis tik asmeninę paskyrą. Pastarasis yra arčiau V.Matijošaičio, nes nesuteikia galimybės bendruomenės nariams nei sekti paskyros, nei (nebūnant draugu) komentuoti. Klaipėdos miesto ir Panevėžio miesto merai šiuo atžvilgiu pranoksta savo kolegą iš Šiaulių, tačiau pateikiamos piliečiams aktualios informacijos kiekiu ir dažnumu gerokai nusileidžia Vilniaus miesto merui.
Tikras kontrastas miestų merams yra jų kolegos iš mažesnių savivaldybių. Kaip pavyzdį galime pažiūrėti Klaipėdos apskrities savivaldybes, kurių merai paparastai būna „atradę” Facebook tinklą, tačiau iki galo nesuvokia jo, kaip galimybės informuoti ir sužinoti bendruomenės narių nuomones. Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas greičiausiai pamiršo savo paskyrą dar prieš rinkimus ar iškart po jų. Be to, paskyroje nėra nei galimybės sekti, nei komentuoti. Skuodo rajono meras Petras Pušinskas rodo šiokius tokius aktyvumo ženklus, tačiau galimybės sekti ir komentuoti taip pat nesuteikia. Panaši situacija ir Šilutės rajono mero Vytauto Laurinaičio bei Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio asmeninėse paskyrose. Tikras šviesulys šioje kompanijoje atrodo Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, kuris leidžia savo paskyrą tiek sekti (beveik 100 sekėjų), tiek komentuoti. Tiesa, savivaldybės problemos retai nagrinėjamos, dažniau pasidžiaugiama dalyvavus įvariuose renginiuose, o paties mero komentarų beveik nėra. Aktyvus yra Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus, nuolat pateikiantis informaciją apie judesį Palangos miesto savivaldybėje (šiuo atžvilgiu nenusileidžiantis Klaipėdos ir Panevėžio miestų merams), tačiau nėra jokios galimybės tapti asmeninės paskyros sekėju ar (netapus draugu) komentuoti.
Gal ir nedidelė bėda, kad merai neišnaudoja socialinių tinklų, jei jie yra tikrai aktyvūs tiesiogiai susitikdami su piliečiais ir bendruomenėmis arba uoliai pluša priėmimo valandomis savivaldybėse. Iš kitos pusės, apmaudu, kad Lietuvos pasiekimai teikiant greičiausią nemokamą bevielį interneto ryšį išnaudojami ne valdžios ir piliečių sąveikai. Tiems 37 procentams 15-74 metų amžiaus Lietuvos piliečių, kasdien prisijungiančių prie savo Facebook paskyros, lieka tik kažkas iš tinkle sekamiausių lietuvių šimtuko. Gal Monika, gal Irmantas, gal Agnė.
Nuotrauka J.Riekašienės.
Klaipėdos meras turėtų pasikonsultuoti su Vilniaus meru. Tuomet ir daugiau pasekėjų turėtų. O dabar kam įdomu kur ir kada pūtė dūdą :). Klaipėda turi daug problemų ir jas vieną po kitos reikia spręsti, jei nežino kaip, klausti žmonių savo rinkėjų. Pamiršo meras, savivaldybės darbuotojai, kad jiems algą moka piliečiai. Tad ir „skaitytis” su jais reikia. Ačiū už gerus straipsnius. Sėkmės jums!