Nieko nėra pavojingesnio politinei institucijai nei technologiškai kompetetingas, strategiškai įžvalgus, bet etiškai neraštingas ar netinkamas valstybės tarnautojas.
N.Prestonas
Tenka pripažinti, jog N. Prestono žodžiuose iš tiesų slypi daug tiesos, jei valstybės tarnautojo etiką suvoksime elementariai, taip kaip veikiausiai įvardintų kiekvienas eilinis pilietis – tai sąžiningumas, atsakomybė, paslaugumas ir pan. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį viešojo administravimo etikos samprata tapo gerokai sudetingesnė, o vertybių skalė prasiplėtė ir pakito.
Viešojo administravimo etikos srityje keliami klausimai kam teikti pirmenybę: vien griežtomis taisyklėmis paremtai viešojo admnistravimo etikai ar vertybinei prieigai? Taisyklėmis paremta etika reikalauja etikos normas reglamentuoti kaip įmanoma griežčiau, o štai vertybinė prieiga teigia, jog svarbiausia apsibrėžti keletą pamatinių vertybių ir jomis vadovaujantis kurti etišką valstybės tarnybą (Heintzman, 2007).
J.W.Langford’as atkreipia dėmesį į tai, jog valstybės tarnautojams priskiriamos vis naujos, esminėmis įvardijamos vertybės, kurios neturi tiesioginių sąsajų su morale, o labiau siejasi su demokratija ar profesionalizmu. Pavyzdžiui, neutralumas, teisės viršenybė, lojalumas, atvirumas, efektyvumas, inovatyvumas, kokybė ir pan. (Langford, 2004).
Artimiausias tokios tendencijos pavyzdys – ES reikalavimai Vidurio ir Rytų Europos šalių valstybės tarnyboms, pagal kuriuos buvo vykdomos valstybės tarnybos reformos:
(1) tokių principų kaip nešališkumas, teisinė atsakomybė, teisinis numatomumas, adaptavimas į šalies valstybės tarnybos teisę;
(2) centrinio administracinio vieneto, kuris atsakingas už centrinį valstybės tarnybos koordinavimą ir valdymą, įkūrimas;
(3) atvira komunikacija valstybės tarnyboje, siekiant atvirumo, efektyvumo ir lygaus prienamumo principų;
(4) standartizuoti egzaminai raštu kandidatuojantiems į valstybės tarnybą ir depolitizuota vertinimo komisija;
(5) aukštesniųjų valstybės tarnybos pareigybių profesionalizacija ir depolitizacija, siekiant nešališkumo ir politinio numatomumo valstybės tarnyboje;
(6) politinio neutralumo ir nešališkumo laikymasis valstybės tarnyboje;
(7) skaidri ir stabili valstybės tarnautojų užmokesčio sistema, valstybės tarnautojų atlyginimo derinimas su privataus sektoriaus atlyginimų tendencijomis;
(8) skaidrių ir sąžiningų kokybės vertinimų sistemos kūrimas;
(9) mokymo programų valstybės tarnautojams kūrimas, siekiant didinti valstybės tarnautojų profesionalumo ir efektyvumo kompetencijas;
(10) valstybės tarnautojų teisių ir pareigų reguliavimas siekiant profesinės veiklos vientisumo, politinio neutralumo, nešališkumo (Meyer-Sahling, 2011).
Matome, kad Europos valstybės tarnybos etinės vertybės formuojamos nešališkumo, apolitiškumo, efektyvumo, profesionalumo pagrindu. Kitaip tariant, etišką valstybės tarnautoją suvokiame kaip (pakartojant N.Prestoną) “technologiškai kompetetingą bei strategiškai įžvalgų”, tačiau bendražmogiškosios vertybės kartais paliekamos savieigai. Vis dėlto labai dažnai svarbu nepamiršti ir vertybinės viešojo administravimo etikos prieigos. Žinoma, ją sunku reglamentuoti, ji svarbesnė mikro lygmenyje, kiekvienoje organizacijoje, darbo kolektyve, ji prasideda nuo vadovybės ir galiausiai pasiekia kiekvieną darbuotoją bei tos organizacijos klientą.
Šaltiniai:
Meyer-Sahling J.H. 2011. The Durability of EU Civil Service Policy in Central and Eastern Europe after Accession. An International Journal of Policy, Administration and Institutions, Vol. 24, No. 2.
Heintzman R. 2007. Public service values and ethics: Dead end or strong foundation? Canadian Public Administration, Vol. 50, Issue 4.
Langford J.W. 2004. Acting on values: An ethical dead end for public servants. Canadian Public Administration, Vol.47, Issue 4.