Bendruomenių vaidmuo darnaus vystymosi procese


Darnus vystymasis suprantamas kaip vystymasis, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant ateinančių kartų galimybių tenkinti savuosius. Remiantis V.Pilipavičiumi, J.Vilkevičiūte (2008, p. 2), galima teigti, jog tokia darnaus vystymosi apibrėžtis „reikalauja į bendruomeninę veiklą žvelgti veiklos sričių subalansavimo ir darnumo, sprendimų priėmimo priartinimo prie įgyvendinimo vietos, tiesioginės atsakomybės už įgyvendinimo rezultatus gyvenamojoje vietovėje požiūriu“. Turima omenyje, jog darnaus vystymosi realizavimo garantu tampa bendruomenės, nes jos „imasi iniciatyvos ir atsakomybės už konkrečios gyvenamosios vietovės, gyventojų bendruomenės kasdieninius ir ateities reikalus“.
Darnus regionų vystymasis, kaip pažymi D.Šaparnienė, A.Krupavičius (2013, p. 240), suprantamas kaip „vientisas bendruomenės gyvenimo (socialinio, ekonominio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technologinio, kultūros) ir reakcijos aspektų vystymasis tam tikroje teritorijoje“. C.A.Adams, S.Muir, Z.Hoque (2014) taip pat išskiria bendruomenių vaidmenį darnaus vystymosi procese kaip itin reikšmingą. Todėl, anot V.Naruševičiaus, I.Lazdinio (2010), kaip vienas iš galimų darnaus vystymosi realizavimo dalyvių regione gali būti išskiriamos bendruomenės, suvokiant jas kaip visuomenės narių ryšių ir santykių lygmenį.
Bendruomenės gali prisidėti prie ekonominio augimo. Jos taip pat laikomos visaverčiu socialiniu partneriu, kurios pajėgios sujungti žmogiškuosius išteklius problemoms spręsti bei prisidėti prie valstybinės politikos programų įgyvendinimo. Bendruomenės pasižymi kryptingu bendradarbiavimu, atlieka arbitro vaidmenį, keldamos viešajai valdžiai reikalavimus. Jos skatina valdymą „iš apačios į viršų“, siekdamos, kad regione būtų užtikrintas darnus vystymasis. LR vietos savivaldos įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad bendruomenė susieta bendrais gyvenimo poreikiais ir interesais, kuriuos tenkindama veikia „įvairiomis tiesioginio dalyvavimo formomis (susirinkimas, veikla per atstovus <…> ir kt.)“ (LR Seimas, 1994, p. 2).
Remiantis įvairių autorių argumentais (žr. lentelę) galima išskirti bendruomenės dalyvavimo formas. Dalyvaudamos bendruomenės gali: prisidėti, kovoti, sujungti išteklius, atlikti arbitro vaidmenį, pažaboti siekį dominuoti, kontroliuoti, bendradarbiauti, skatinti valdymą „iš apačios į viršų“, skatinti nuostatų įgyvendinimą, kelti reikalavimus.

Bendruomenių dalyvavimas, kaip teigia A.Jociutė (2012, p. 133), „ypač svarbus rengiant, įgyvendinant ir vertinant programas bei intervencijas, kurių paskirtis – gerinti gerovę ir gyvenimo kokybę, stiprinti sveikatą ir saugoti aplinką“. Dalyvavimo metu, kaip teigia I.Masser (2001), bendruomenės įtraukiamos į veiklą; visa reikiama informacija tampa kiekvienam lengvai prieinama, o tai skatina supratimą apie darnų vystymąsi. Bendruomenės ima labiau tikėti tuo, ką daro, darnaus vystymosi žinios pasireiškia elgsenoje, o tai, anot V.Burkšienės (2016), labai svarbu skatinant darnaus vystymosi pažangą.
S.Sartori, F.Latronico, L.M.S.Campos (2014), B.Melnikas (2011) pasisako už tai, jog bendruomenių gebėjimai būtų efektyviai panaudoti įvairiose darnaus vystymosi srityse, ir jos dalyvautų priimant sprendimus, darančius įtaką jų gyvenimui. Taigi, pritariant D.Burgiui, L.Šimanskienei, A.Kutkaičiui (2014, p. 21), galima teigti, kad „neįmanoma įgyvendinti darnaus vystymosi nuostatų aktyviai nedalyvaujant bendruomenėms“.
Apibendrinant galima pagrįstai teigti, kad bendruomenės dalyvaudamos ir suprasdamos darnaus vystymosi svarbą, gali tiek kontroliuoti, tiek bendradarbiauti ar kelti reikalavimus valdžiai ir taip prisidėti prie darnaus vystymosi sprendimų įgyvendinimo.

Tekstas parengtas pagal Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir socialinės geografijos katedros Regionų valdysenos magistro programos baigiamąjį darbą „Darnaus vystymosi realizavimas regiono viešajame sektoriuje“ (2016). Tekstą redagavo V.Burkšienė.

Literatūra
Adams C. A., Muir S., Hoque Z. 2014. Measurement of sustainability performance in the public sector. Australia. Sustainability Accounting, Management and Policy Journal, Vol. 5 Iss: 1. 46-67 p.
Aleksandravičius A., Žukovskis J. 2011. Kaimo bendruomenių raida ir jų veiklos tikslai: siekiant darnumo visuomenėje. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 1 (25). 9 p.
Baršauskienė V., Leliūgienė I. 2001. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje / Užsienio šalių patirtis. Kaunas: Technologija. 17-62 p.
Bondonio D., Engberg J. 2000. Enterprise zones and local employment: evidence from the states programs. Regional Science and Urban Economics. 519-549 p.
Burgis D., Šimanskienė L., Kutkaitis A. 2014. Lietuvos kaimo vietovių darnus vystymas. Klaipėdos universiteto leidykla. 104 p.
Burkšienė V. 2016. Darnaus vystymo sėkmės veiksniai viešojo sektoriaus kontekste. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 63 p.
Danilevičienė D. 2008. Visuomenės darna: trijų kartų atstovų požiūris, iš Čiužas A. Visuomenės darni plėtra: problemos ir perspektyvos. 43-63 p.
Domarkas V., Juknevičienė V., Kareivaitė R. 2012. Institucinės dimensijos vaidmuo darnaus vystymosi koncepcijoje. Viešoji politika ir administravimas. T. 11, Nr. 3. 461-472 p.
Jociutė A. 2012. Dalyvavimo principo raiška darniajame vystymesi: Europos sveiko miesto projekto pavyzdys. Darnaus vystymosi strategija ir praktika/Mokslo darbai. Vol. 1, No. 6. 133-142 p.
Lietuvos Respublikos Seimas. 1994. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. Nr. I-533. Vilnius
Masser I. 2001. Managing our urban future: the role of remote sensing and geographic infomation systems. Habitat International, Vol. 25, Issue 4. 503-512 p.
Melnikas B. 2011. Darni plėtra globalių transformacijų sąlygomis: šiuolaikiniai iššūkiai. Darnaus vystymosi strategija ir praktika/Mokslo darbai. 4-26 p.
Naruševičius V., Lazdinis I. 2010. Darnaus vystymosi politika ir valdymas. Vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 236 p.
Nefas S., Smalskys V., Šlapkauskas V. 2011. Demokratija ir vietos bendruomenė Lietuvoje. Vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla. 218 p.
Petukienė E., Tijūnaitienė R. 2007. Visuomenės dalyvavimas šiuolaikiniame viešajame valdyme, iš Raipa A. Naujoji viešoji vadyba. Kaunas: Technologija. 393 p.
Pickering K. 2000. Alternative Economic Strategies in Low-Income Rural Communities: TANF, Labor Migration and the Case of the Pine Ridge Indian Reservation. Rural Sociology.Vol. 65 (1). 148-167 p.
Pilipavičius V. 2011. Bendruomeninio verslumo formavimas ir kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 4 (24). 169-178 p.
Pilipavičius V., Vilkevičiūtė J. 2008. Bendruomeninės veiklos strategiškumas kaimo plėtros kontekste. Kaunas. 10 p. [interaktyvus]. [Žiūrėta 2016 m. rugsėjo 6 d.]. Prieiga per internetą: http://vadyba.asu.lt/14/118.pdf.
Sartori S., Latronico F., Campos L. M. S. 2014. Sustainability and sustainable development: a taxonomy in the field of literature. Ambiente and Sociedade. Vol. 17, No. 1. 20 p.
Šaparnienė D., Krupavičius A. 2013. Viešasis valdymas: koncepcijos ir dimensijos: mokslo studija. Vilnius: BMK leidykla. 359 p.

Jaroslav Dvorak nuotrauka.


Related posts

One Thought to “Bendruomenių vaidmuo darnaus vystymosi procese”

  1. […] skelbti susiję tekstai: Bendruomenių vaidmuo darnaus vystymosi procese Viešojo sektoriaus reikšmė realizuojant darnų vystymąsi Organizaciniai tinklai – moderni […]

Comments are closed.