Aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų e-komunikacija darniam vystymuisi


Nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) priskiriamas svarbus vaidmuo tobulinant visuomenės gerovę ar įtvirtinant naujas raidos formas, pvz., persiorientuojant į darnią plėtrą. Darni plėtra ypač glaudžiai siejasi (bent jau turėtų sietis) su aplinkosauginėmis nevyriausybinėmis organizacijomis (ANVOs), kurios fokusuojasi į aplinkos problemų sprendimą. Tačiau šių organizacijų veiklos sėkmė, anot Hue (2017), Özmen and Karabatak (2013) priklauso nuo jų gebėjimo iškomunikuoti idėjas, vizijas ir tikslus. Kitaip tariant, sėkmė tiesiogiai koreliuoja su komunikacijos valdymo gebėjimais.
Tinkamai valdoma komunikacija sudaro sąlygas ne tik skleisti vienkryptę informaciją visuomenei. Komunikuodamos problemas, ANVOs gali atlikti savotišką advokatavimo funkciją bei užmegzti įvairiapusius ryšius inovatyviam ir įtraukiam darnumo klausimų sprendimui (Dellmuth ir kt., 2020; Bloodgood ir kt., 2014; Hue, 2017; Weder ir Samanta, 2021).
Komunikacijos valdymas arba vadyba remiasi klasikiniais vadybinio ciklo elementais ir prasideda planavimu, kuomet į komunikacijos planą integruojama organizacijos vizija, misija, tikslai, uždaviniai bei jų įgyvendinimą atspindintys rodikliai. Komunikacijos rodikliai leidžia stebėti komunikacijos pažangą proceso eigoje bei įvertinti (išmatuoti) pasiektus rezultatus pabaigoje.
Nors vadybos ciklo elementai tradiciškai pateikiami ratu, norint pristatyti teorinį e–komunikacijos valdymo karkasą, patogiau jį išdėstyti linijine forma (1 pav.).

Newig ir kt. (2013) išskiria tris komunikacijos modulius darnumo kontekste: 1) darnumo komunikavimas per se (angl. – Communication of sustainability – CoS), siekiant informuoti ir suteikti kognityvinių žinių; 2) komunikavimas apie darnumą (angl. – Communication about Sustainability – CaS), siekiant diskusijose ir debatuose konceptualizuoti bendras normatyvines žinias apie darnumą; 3) komunikavimas dėl darnumo/ darnios perspektyvos (angl. – Communication for Sustainability – CfS), siekiant pritraukti įvairias interesų grupes bendroms veikloms. Pirmuoju atveju komunikacija vyksta viena kryptimi; antruoju atveju vyksta abipusė komunikacija, ieškant bendro sutarimo tarp komunikuojančiųjų; trečiuoju atveju komunikacija išplėtojama į tinklinę formą.
Moksliniuose šaltiniuose įrodoma įvairių komunikavimo formų (pvz., naujienlaiškių, elektroninių žinučių, diskusijų, debatų) nauda, tačiau 4 -osios Pramonės revoliucijos kontekste efektyviausiai komunikacija vyksta socialinėse medijose (Hue, 2017; Varmus ir Kubina, 2016; Pavlovic ir kt., 2014). Socialiniai tinklai yra labai patogūs e – komunikacijai plėtoti, naudojant visus tris aukščiau pristatytus komunikacijos modulius, bei ją valdyti per suplanuotų uždavinių įgyvendinimą, kuris gali būti stebimas ir matuojamas kriterijų pagalba.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad darnumas apima 17 nors ir susijusių, tačiau skirtingų sričių, atsispindinčių darnios plėtros tiksluose. Tad formuluojamus uždavinius tikslinga kontekstualizuoti atsižvelgiant į konkretų tikslą, ir atitinkamai adaptuoti įgyvendinimo kriterijus.
Teorinio e- komunikacijos valdymo karkaso demonstracijai mes pasirinkome oro taršos kontekstą, ir jo pagrindu rekomenduojame pavyzdinius uždavinius bei matavimo kriterijus (žr. 1 lentelę).

Mūsų siūlomas karkasas yra teorinis ir reikalauja tolimesnių tyrimų. Pateikti uždaviniai ir kriterijai nėra baigtiniai. Tačiau atliktas tyrimas leidžia teigti, kad ANVOs gali tapti lyderėmis, ženkliai įtakojančiomis darnumo klausimų sprendimą, jei jos supras komunikacijos reikšmingumą, naudos e- komunikaciją ir gebės tinkamai šią komunikaciją valdyti.
Vadybiniai e- komunikacijos gebėjimai leistų ANVOs ne tik informuoti apie darnumo problemas, bet padėtų siekti bendro susitarimo darnumo kontekste ir ginti darnumo nuostatas, aktyviai dalyvaujant sprendimų priėmime valdysenos tinkluose.

Šaltiniai:
Bloodgood, E. A., Tremblay-Boire, J. and Prakash, A. 2014. National styles of NGO regulation. Nonprofit and Voluntary Sector Quarterly 43: 716–36. https://doi.org/10.1177/0899764013481111
Dellmuth, L. M., Petersson, M.T., Dunn, D.C., Boustany, A. and Halpin, P.N. 2020. Empowering NGOs? Long-term effects of ecological and institutional change on regional fisheries management organizations. Global Environmental Change 65: 102197. https://doi.org/10.1016/j.gloenvcha.2020.102197
Hue,T.D. 2017. Fourth Generation NGOs: Communication Strategies in Social Campaigning and Resource Mobilization. Journal Of Nonprofit & Public Sector Marketing 29: 119–47. doi.org/10.1080/10495142.2017.1293583
Newig, J., Schulz, D., Fischer, D., Hetze, K., Laws, N., Lüdecke, G. and Rieckmann. M. 2013. Communication Regarding Sustainability: Conceptual Perspectives and Exploration of Societal Subsystems. Sustainability 5: 2976–90. doi:10.3390/su5072976
Özmen, F. and Karabatak, S. 2013. The Driving Motives of UndergraduateStudents for Using e-Communication The Ways for Achieving Effectivee-Communication. Journal of Information Technology and Application in Education 2: 95–104.
Pavlovic, J., Lalic, D. and Djuraskovic. D. 2014. Communication of Non-Governmental Organizations via Facebook Social Network. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics 25: 186–93. https://doi.org/10.5755/j01.ee.25.2.3594
Varmus, M. and Kubina, M. 2016. Marketing communications and its sustainable influence on different generations. In Smart City 360. Cham: Springer, pp. 681–91
Weder, F. and Samanta, S. 2021. Advocacy for Sustainability Communication: Unseen Potential of Queer Communicators in Environmental, Climate Change and Sustainability Science. Sustainability 13: 13871.

Parengta pagal: Burksiene V., Dvorak J. 2022. “E-Communication of ENGO’s for Measurable Improvements for Sustainability” Administrative Sciences 12, no.2: 70. https://doi.org/10.3390/admsci12020070


Related posts