Lietuvos centrinio valdymo lygmens institucijose jau nuo 2000 m. taikomas strateginis planavimas, kuris yra neatsiejamas nuo veiklos vertinimo kriterijų sudarymo. Nuo to laiko veiklos vertinimo kriterijų sistemai buvo skiriamas LR Vyriausybės narių dėmesys, kuomet ji buvo tobulinama LR Vyriausybės nutarimais įtvirtinant atnaujintas Strateginio planavimo metodikos redakcijas. Pavyzdžiui, 2004 metais buvo numatytas trijų lygmenų – efekto, rezultato, produkto – vertinimo kriterijų įvedimas. Nuo 2010 m. įtvirtintas horizontalių vertinimo kriterijų taikymas, kurie, kaip nurodyta Strateginio planavimo metodikoje, parodo Vyriausybės prioritetų įgyvendinimą, visuomenės nuostatų pokyčius ir veiklos efektyvumą. Taigi, nuo strateginio planavimo įvedimo Lietuvoje egzistuoja pakankamai išplėtota veiklos vertinimo kriterijų sistema, kurią sudaro tiek vertikalūs, tiek horizontalūs vertinimo kriterijai. Atitinkamai, viešojo administravimo institucijos privalo viešai teikti įvairias veiklos ataskaitas (priklausomai nuo institucijos tipo), kuriose paprastai turi atsispindėti kaip sekėsi pasiekti užsibrėžtus veiklos indikatorius.
Vis dėlto, iki šiol dažnai būdavo konstatuojama, kad visuomenė ir šalies žiniasklaida veiklos ataskaitoms (išskyrus metinei Vyriausybei veiklos ataskaitai) ir viešųjų institucijų veiklos rezultatų analizei ar vertimui neteikė daug reikšmės. Pavyzdžiui,. Ministro Pirmininko tarnyboje (dabar – Vyriausybės kanceliarija) vadovaujančias pareigas ėjusi valstybės tarnautoja 2012 m. LR Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Į rezultatus orientuoto valdymo reformos: ar jau turime naują viešojo valdymo kokybę?“ konstatavo:
„Jeigu mes pažiūrėsime kokia informacija pateikiama žiniasklaidoje, galime kelti klausimą ar tikrai šiai dienai žiniasklaida kelia klausimus ir mums užduoda klausimus dėl veiklos rezultatų […] Turbūt tos tokios informacijos nėra daug. Ar pati visuomenė kelia klausimus apie veiklos rezultatus, ar ji domisi Vyriausybės prioritetais, ar ji domisi veiklos rezultatais, ar ji domisi daugiau veiklos indėliais? Kodėl komandiruotė į Afriką? Tai klausimą turbūt reikėtų užduoti kiek kitaip: koks yra rezultatas?“.
Tačiau pastaruoju metu Lietuvos viešoje erdvėje galima įžvelgti pokyčius, kurie sietini su žurnalisto Andriaus Tapino veikla. Pirma, turbūt ne vienam skaitytojui įspūdį padarė šio žurnalisto 2016-03-01 „Delfi“ portale publikuotas tekstas „Kai skęsti pelkėje, mėšlo kruša – nebesvarbu“, kuriame įvertinami viešosios valdžios veiksmai ir laikysena vaikų rūpybos srityje po 2016 metų pradžioje Lietuvą sukrėtusios nelaimės Kėdainių rajone. Šioje publikacijoje pateikti septyni etapai kaip turėtų elgtis „valstybei tarnaujantis lyderis“ sprendžiant visuomenei aktualią problemą:
1) ministerijos ir departamentai iki vasario gauna užduoti parengti veiksmų planą;
2) įtraukiama visuomenė, specialistai, nevyriausybinės organizacijos, socialiai atsakingas verslas;
3) suformuojami strateginiai tikslai 2016, 2017, 2018 metams ir labai konkrečiais rodikliais išreikšti siektini rezultatai;
4) likus savaitei iki termino kasdieniniai pasitarimai šlifuojant ir analizuojant pateiktus pasiūlymus;
5) suformuluojamas komunikacijos planas, kad visuomenė tiksliai žinotų, kas darys, ką darys ir kodėl darys;
6) vasario 1 dieną spaudos konferencija, kurioje pristatomas parengtas veiksmų planas, strateginiai tikslai ir artimiausių mėnesių darbai;
7) kiekvieno mėnesio gale bendros atsakingų institucijų ataskaitos visuomenei apie nuveiktus darbus.
Taigi, pabrėžiama strateginio valdymo ir veiklos valdymo ciklo svarba, kuomet ne tik nustatomi esminiai (strateginiai) tikslai, bet ir juos atliepiantys veiklos vertinimo kriterijai, apie kurių įgyvendinimą turi būti informuojama visuomenė.
Be to, minimas žurnalistas 2016-03-10 kalbindamas naujai išrinktą sveikatos apsaugos ministrą Jurą Požėlą paprašė nurodyti svarbiausius jo planuojamus darbus per artimiausius 2-3 mėnesius. Nors ministras pabandė sklandžiai nurodyti 4 problemines kryptis sveikatos apsaugos sistemoje, tačiau, panašu, žurnalistas neliko patenkintas ministro atsakymais, kadangi jie nebuvo siejami su veiklos vertinimo rodikliais:
„[…] Jūs minite labai teisingai tuos, angliškai sakant, keyword‘us [raktažodžius] – proveržis, esminis, reikia, tvarkyti, skaidrumas, viešumas. Bet, vėlgi, nei viename punkte nepaminėjote […] ko visi politikai vengia kaip velnias kryžiaus – skaičių, kaip anglai sako, metrics‘ų. Ar galite šitam gyvenimo momente pasakyti skaičius – ką jūs norite pasiekti konkrečiai?[…] Nors vienoje srityje. Kažką sumažinti, kažką padidinti? Konkrečiai – kiek? Kad būtų galima atsispirti – gerbiamas, ministre, nepadarėte arba padarėte[…]“.
Ministras motyvuodamas, kad šiai Vyriausybei liko trumpas įgaliojimų laikas pažymėjo, kad greičiausiai jau yra neįmanoma pasiekti „efekto“ lygmens kriterijų (sumažinti savižudybių skaičiaus). Tačiau žurnalistas toliau buvo linkęs apeliuoti į siektinus veiklos vertinimo kriterijus, tik žemesnio lygmens – proceso („su keliomis organizacijomis jūs pakalbėsite, kiek organizacijų įjungsite [įtrauksite] į šitą procesą…“), bet ir vėl nesulaukdamas konkrečių skaičių – dar kartą bandė nenutolti nuo strateginės elgsenos ir veiklos matavimo: „[…] ką reiškia – žymiai labiau [įtraukti]?“, „bet mes jau turime turėti bent jau viziją, bent jau strategiją“. Galiausiai, žurnalistas įtraukė ministrą į bendrą diskusiją apie „metrics‘us“ (veiklos vertinimo kriterijus). Pavyzdžiui, ministras pažymėjo: „mes apskritai turime problemą su metrics‘ais“. Dėl ko? Jeigu pasižiūrėtume kaip yra matuojamos programos efektyvumas arba kokie rodikliai yra keliami, tai mes čia pamatysime problemą […] Kokybinių rodiklių[…] trūksta […]“.
Ar šie pavyzdžiai – tik graži išimtis (ne rinkimų agitacijos metu), kuomet žurnalistikos atstovai orientuojasi į viešųjų pareigūnų atskaitomybę per pamatuojamų indikatorių prizmę, ar tai naujas impulsas į kokybiškesnę viešosios politikos planavimo ir įgyvendinimo kontrolę?
