Savivaldybių bendradarbiavimo patirtis ir situacija Lietuvoje

  • 12
    Shares

Viešasis sektorius susiduria su daug įvairių iššūkių ir problemų, turi atsakingai priimti trumpalaikius ir ilgalaikius strateginės reikšmės sprendimus. Jis turi būti reaguojantis, aktyvus ir linkęs bendradarbiauti. Savivaldybių bendradarbiavimo fenomenas pastebimas beveik visose Vakarų demokratijose, tačiau, ypač Lietuvoje, pastebimas mokslinių analizių šia tema trūkumas.
Tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas mokslinėje literatūroje apibrėžiamas kaip tinklinio tipo organizacinis funkcionavimas vietos politiniame administraciniame kontekste (Kettunen, Teles, 2015, p. 2). Paprastai savivaldybių bendradarbiavimo sąvoką galima apibrėžti kaip dviejų ar daugiau savivaldybių kooperavimąsi, išteklių sujungimą ar kartu vykdomą veiklą siekiant bendrų tikslų. M. Warner (2011, p. 423) savivaldybių bendradarbiavimą traktuoja kaip formalaus-neformalaus bendradarbiavimo kontinuumą: nuo neformalių savitarpio pagalbos susitarimų iki itin formalių konsoliduotų regioninės valdžios darinių kūrimo. Neformalus savivaldybių bendradarbiavimas dažniau kyla iš asmeninių valstybės tarnautojų priimančių sprendimus interesų, tad teigiama, jog sėkmingam savivaldybių bendradarbiavimui užtikrinti reikia įtvirtinti formalias bendradarbiavimo formas (Urvikis, 2016, p. 65).
Europoje bendradarbiavimo tarp savivaldybių bruožų galima pastebėti jau viduramžiuose – maždaug XIV a. Vokietijoje veikė pirmoji Hanzos sąjungos miestų organizacija (H. Frick ir M. Hokkeler, 2008, p. 17). Vėliau miestų ir valdžios vaidmuo bei funkcijos pasikeitė, iš visuomenės reikalus tvarkančių valdžios atstovų imta reikalauti daugiau atskaitomybės, o XIX a. prasidėjus industrializacijai buvo susidurta su naujais iššūkiais. Žymus savivaldybių bendradarbiavimo alternatyvos taikymas pastebimas XX a. viduryje. Būtent maždaug nuo 1950 m. bendradarbiavimas, kaip viena alternatyvų įgyvendinant savivaldybei priskiriamas funkcijas, vis populiarėjo (Hulst, Montfort, 2012) ir imta taikyti daugelyje Europos valstybių. Bendradarbiavimas vyko įvairiomis formomis: nuo vieno tikslo iki daugiafunkcinio bendradarbiavimo, nuo bendrų konsultacijų iki bendrų agentūrų kūrimo, apėmė mažas ar didesnes savivaldybes, kartais įtraukiant privatų sektorių ar net aukštesnio lygio valdžios institucijas (Hulst, Montfort, 2007, p. 7).
M. Ivanovič (2010, p. 9) išskiria tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo modelius, pastebimus Europoje – Pietų Europos (fragmentiška valdžia su daug mažų savivaldybių – Prancūzija, Italija, Portugalija), administracinį (Jungtinė Karalystė, Vokietija) ir Centrinės Europos (pereinamojo laikotarpio šalyse – Čekijoje, Vengrijoje) modelius. Pietų Europos ir administraciniam modeliams būdinga savivaldybių bendradarbiavimo tradicija, dažnai kuriamos ir specialios bendradarbiavimo struktūros. Tuo tarpu Centrinės Europos modelyje, kuriam priskiriamos ir rytų Europos šalys, nėra
Rytų Europos šalyse kurį laiką bendradarbiavimas teisininkų buvo laikomas legaliu todėl, kad nebuvo draudžiamas. Politiniame lygyje tarpsavivaldybinio bendradarbiavimo idėja buvo labiau teorinė – nebuvo konkrečių procedūrų, institucinių rėmų, projektų patirties. R. Hertzog (2015, p. 11) teigimu, kai rytų Europos šalys buvo sovietinės Rusijos sudėtyje, teisinės nuostatos iš esmės buvo skirtos savivaldybių įmonių bendradarbiavimui. Jis vyko pragmatiškai, be jokių teisinių pagrindų teikiant greitosios medicinos pagalbos ar ugniagesių paslaugas. Toks bendradarbiavimas labiau traktuojamas kaip „verslo sąjunga“, neturint tikslo išlaikyti savivaldybių bendradarbiavimą vystant politiką ir bendras savivaldybių kompetencijas. Situacija keičiasi – tarpsavivaldybinis bendradarbiavimas įtraukiamas į politines darbotvarkes, Rytų Europoje – Armėnijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje – vyriausybės geriau suvokia šio reiškinio potencialą ir galimybes.

Analizuojant šiuos pavyzdžius, žinoma, įdomu ir tai, kokia yra savivaldybių bendradarbiavimo situacija Lietuvoje. Žinant duomenis apie savivaldybių bendradarbiavimo situaciją Lietuvoje būtų geriau suprasta savivaldybių bendradarbiavimo nauda ir galimos formos, lengviau suvokiamas ir gerosios patirties ieškojimo būtinumas kasdienėms viešojo sektoriaus operacijoms atlikti. Siekiant suprasti, geriau įvertinti savivaldybių bendradarbiavimo padėtį Lietuvoje, buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokia yra savivaldybių bendradarbiavimo situacija Lietuvoje, tiriant vieną iš 43 rajoninių savivaldybių Lietuvoje – Klaipėdos rajono savivaldybę. Taip pat ši savivaldybė yra viena iš 7 savivaldybių įsteigusių vienintelę regioninę savivaldybių asociaciją Lietuvoje „Klaipėdos regionas“. Atliekant tyrimą taikyta kokybinio tyrimo metodika, pusiau struktūrizuoto interviu metodu apklausiant savivaldybės administracijos darbuotojus, įvertinant ir politinę pozciją.
Apibendrinant tyrimo metu gautą informaciją galima išryškinti tam tikras tendencijas, Klaipėdos rajono savivaldybei būdingus savivaldybių bendradarbiavimo bruožus. Išanalizavus iš informantų gautus atsakymus galima išskirti keletą svarbiausių aspektų.
Savanoriškas bendradarbiavimas. Svarbiausias savivaldybių bendradarbiavimo Lietuvoje bruožas – savanoriškas bendradarbiavimas. Savivaldybės nėra įpareigotos vykdyti bendrą veiklą, steigti bendras įmones ir pan. Bendradarbiavimo turinys priklauso nuo pačių savivaldybių, jų panašumo, bendrų interesų ir sugebėjimo juos derinti, asmeninių ryšių ir vadovų pasiryžimo. Savivaldybės kooperuojasi atsiradus bendradarbiavimo poreikiui. Priežasčių galima rasti labai įvairių – siekis bendrai teikti paslaugas ar sumažinti paslaugų kainą dėl masto ekonomijos, išteklių sujungimas, didesnės savivaldybės potencialo išnaudojimas mažesniajai plėstis, bendrų projektų vykdymas siekiant gauti finansavimą.
Nedidelė teisinė bazė. Specialios teisinės bazės savivaldybių bendradarbiavimui nėra. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnyje numatoma, jog siekdamos bendrų tikslų savivaldybės gali vykdyti jungtinę veiklą. Tirtai Klaipėdos rajono savivaldybei vystant bendradarbiavimą užtenka šio punkto. Svarstoma, galbūt aiškesnis teisinis reglamentavimas motyvuotų ir padėtų kitoms, ne tokioms aktyvioms savivaldybėms pradėti bendradarbiauti su kaimyninėmis savivaldybėmis. Nors specialių teisės aktų nėra, bendradarbiauti motyvuoja ES projektai, kiti projektai, kurių aprašuose minima partnerystės galimybė.
Bendradarbiavimo struktūros. Vienintelėje Klaipėdos apskrityje veikia bendra regioninė asociacija, savivaldybių atstovai sudaro turizmo tarybą. Šios struktūros ir regioninės plėtros taryba, kaip įvardyta, padeda plėtoti savivaldybių bendradarbiavimą. Per šias struktūras inicijuojami bendradarbiavimo projektai, organizuojamos ir bendros konferencijos ir susitikimai stiprinti neformaliems bendradarbiavimo ryšiams.
Kaimyninių savivaldybių bendradarbiavimas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog aktyviai ir glaudžiai Klaipėdos rajono savivaldybė bendradarbiauja su Klaipėdos miestu. Kadangi Klaipėdos rajonas supa Klaipėdos miestą, egzistuoja daug problemų susijusių su priemiestiniais gyventojais. Įvairių formalaus bendradarbiavimo galimybių paieškas skatina ir kiti aspektai. Klaipėdos mieste geriau išplėtota pramonė, kitos sritys, vykdoma uosto veikla, efektyviai veikia savivaldybės įmonės, aukštojo mokslo institucijos ir kt. Dėl šių priežasčių, nepaisant bendrų problemų sprendimo, bendradarbiauti su Klaipėdos miestu yra palanku. Su kitomis savivaldybėmis, kaip įvardyta, bendradarbiaujama šiek tiek mažiau, nes nerandama tiek daug sąlyčio taškų, čia bendradarbiavimas daugiausia plėtojamas per regioninę asociaciją.
Formalus bendradarbiavimas. Savivaldybės bendradarbiauja daugiausia formaliai, sutartimis. Tai reiškia, jog savivaldybių valdžia į bendradarbiavimą žvelgia gana pragmatiškai. Siekiama bendrų tikslų įgyvendinimo ir neretai pamirštama strateginė savivaldybių partnerystė. Galima pastebėti ir kitų formų, pavyzdžiui, regioninio bendradarbiavimo, veikia kelios bendros savivaldybių įmonės. Pastebima, jog trūksta neformalaus bendradarbiavimo.
Neformalaus bendradarbiavimo trūkumas. Bendros, vieningos strategijos trūkumas ir buvo įvardyta kaip viena didžiausių problemų. Kitaip šią problemą galima įvardyti kaip neformalaus bendradarbiavimo trūkumą, santykių palaikymą ir po sutarties pasirašymo. Ši problema kyla dėl įvairių žmogiškųjų faktorių, vadovų neiniciatyvumo, konkurencijos jausmo. Kartais bendradarbiavimo projektų tiesiog nesiimama dėl baimės rizikuoti, prarasti investicijas. Taip pat, įmonėse, kuriose savivaldybės turi akcijų, ne visada vienodai girdimas visų balsas.
Nepaisant įvairių problemų ar dažnai ilgai trunkančio bendradarbiavimo proceso (idėjų išgryninimo, interesų suderinimo, sutarčių parengimo, planavimo, įgyvendinimo), vis dėlto sutinkama, jog ateitis be bendradarbiavimo – neįsivaizduojama. Ateityje numatoma nemažai formalių bendradarbiavimo projektų, neformalių išvykų ir susitikimų. Tai reiškia, jog savivaldybių bendradarbiavimas Lietuvoje (Klaipėdos rajone) suprantamas kaip natūralus reiškinys, būtinas savivaldybių darniam vystymuisi, plėtros vykdymui, gyventojų poreikių patenkinimui.
Savivaldybių bendradarbiavimas Lietuvoje suprantamas kaip priemonė pasiekti bendriems tikslams, kuriuos pasiekti vienai savivaldybei būtų sunku. Bendradarbiaujant ir vykdant bendrus projektus savivaldybės gali pasiekti masto ekonomijos efektą teikiant paslaugas, bendrai ir paprasčiau vykdyti administracines užduotis ir vykdyti bendrus plėtros projektus. Savivaldybių bendradarbiavimo tobulinimas vyksta pasinaudojant turima patirtimi ar žiniomis apie įvairius bendradarbiavimo projektus, sprendžiant bendras savivaldybių problemas ar siekiant bendrų strateginių tikslų. Savivaldybės dažnai susiduria su panašiomis problemomis, tad tikėtina, kad analizuoto Klaipėdos rajono savivaldybės pavyzdys gali būti pritaikomas ir kitoms savivaldybėms Lietuvoje. Galimybių bendradarbiauti savivaldybėms yra, tačiau tai priklauso nuo pačių savivaldybių, jų vadovų iniciatyvumo, gebėjimo susitarti, laikytis strateginės vizijos.

Literatūra

Kettunen P., Teles F., 2015. Municipal Cooperation: A Review of the Reasons and Results. PAS Conference papers. [interaktyvus] [žiūrėta 2017 m. vasario 12 d.] Prieiga per internetą: <https://goo.gl/tLfWYM>
Warner M., 2011. Competition or cooperation in urban service delivery? Annals of Public and Cooperative Economics, Vol. 82(4). p. 421-435.
Urvikis M., 2016. Vietos savivaldos institucijų organizuojamų viešųjų paslaugų sistemos tobulinimas. Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas.
Frick H. J., Hokkeler M., 2008. Interkommunale Zusammenarbeit. Handreichung für die Kommunalpolitik. [interaktyvus] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 28 d.] Prieiga per internetą: <http://library.fes.de/pdf-files/akademie/kommunal/05825.pdf>
Hulst R., Van Montfort A., 2007. Inter-municipal cooperation in Europe. Vrije Universitetas: Amsterdamas, Nyderlandai.
Hulst R., van Montfort A., 2012. Institutional features of inter-municipal cooperation: Cooperative arrangements and their national contexts. Public policy and administration, Vol 27(2). p. 121-144.
Hertzog R., 2015. Inter-municipal cooperation: many ways, various models for strengthening local self-government. Council of Europe, mapping the obstacles to inter-municipal cooperation in eastern partnership countries. p. 8-17.
Ivanovič M. ir kt., 2010. Inter-Municipal Cooperation in the Republic of Croatia. Zagreb: Association of Municipalities in the Republic of Croatia.


  • 12
    Shares

Related posts

2 Thoughts to “Savivaldybių bendradarbiavimo patirtis ir situacija Lietuvoje”

  1. Ineta

    Laba diena,

    Kur būtų galima susipažinti plačiau su tyrimo, kuris minimas Jūsų straipsnyje rezultatais? Turiu omeny, dėl Savivaldybių bendradarbiavimo situacijos Lietuvoje.

  2. Remigijus

    Straipsnį, remdamasi savo bakalauro darbu, parengė Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo bakalauro studijų programos absolventė. Su bakalauro darbu galima susipažinti Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedroje.

Leave a Comment