Kas yra vertinimo gebėjimai?
Pasaulio mastu stebime didėjantį tokių bibliotekų skaičių, kuriose vyksta spartesni pokyčiai, nei kitose viešojo sektoriaus organizacijose. Tai natūralu, nes bibliotekų teikiamų paslaugų turinys ir vertingumas priklauso nuo patrauklumo vartotojams. Patrauklumą vartotojui parodo ne tik bibliotekos infrastruktūra, personalas ir turimi fondai, bet ir bibliotekos vertinimas, kurio rezultatai panaudojami veiklos planavimui, naujų žinių kūrimui, organizaciniam mokymuisi ir rinkodaroje. Objektyviam, sistemingam ir moksliškam vertinimui reikalingi vertinimo gebėjimai planuojant indėlį ir išeigą, poveikio supratimui ir interpretavimui. Kadangi išoriniam vertinimui bibliotekos stokoja finansinių išteklių, būtina ugdyti vidinius vertinimo gebėjimus. Vertinimo gebėjimai suteikia vertinimu suinteresuotiems asmenims žinių apie vertinimo svarbą, vertinimo klausimus, metodų pasirinkimą, rezultatų panaudojimą, personalo, steigėjų, paslaugų vartotojų įgalinimą ir įtraukimą į vertinimo procesą; sumažina gėdijimąsi dėl nesėkmių, tampa rizikos valdymo priemone.
Šiandien vis dar trūksta aiškumo, ką iš tikrųjų reiškia terminas vertinimo gebėjimai. Kaip matyti iš 1 lentelės, apibrėžiant vertinimo gebėjimus, vyrauja dualizmas, pasireiškiantis nuo platesnių ir abstrakčių apibrėžimų (Mackay, 1999) vartojant vertinimo galimybių sąvoką, iki siauresnių ir konkretesnių, apimančių viešojo administravimo organizacijos veiklos, informacijos valdymo sritis (Picciotto, 1998; Boyle, Lemaire, 1999; Stockdill, Baizerman, Compton, 2002; EVALSED, 2009).
Dualizmą aiškintinas tuo, jog egzistuoja skirtingi požiūriai, kaip turi būti sukurti vertinimo gebėjimai. Anot S. Tauto, ši sritis labai priklauso nuo vietinio konteksto, t. y. apibrėžimas gali tikti vienai sistemai, bet visai netikti kitai sistemai (Taut, 2007). Kita vertus, pabrėžiamas faktas, kad vertinimo gebėjimai yra daugiau nei vien mokymai, nes tam tikrose tekstuose vertinimo gebėjimų vystymasis dažnai prilyginamas įvykusiems mokymams (Knott, 2007). Akivaizdu, kad mokymai yra būtini, bet kol kas daugybė jų tenkina poreikį mokyti vertintojus, nors kartu turi būti mokomi ir vertinimo rezultatų naudotojai (Patton, 2002).
Vertinimo gebėjimai Lietuvoje ir Slovakijoje
Vertinimo paklausos Lietuvoje ir Slovakijoe tyrimas nustatė susiformavusį vertinimo stereotipą. Bibliotekininkai žino apie vertinimą ir dalyvauja esamuose iš viršaus – žemyn nuleidžiamose arba tinkliniuose vertinimo pobūdžio procesuose. Tačiau abiejų šalių teisinės bazės analizė išryškina, kad Lietuvoje yra apibrėžtas vertinimo evaluandas; bet nėra aiškumo, kas, kada ir kaip turi organizuoti vertinimą. Slovakijos bibliotekininkai vertinimą laiko savanoriška veikla, nes dabartiniame stereotipe ši veikla suprantama kaip statistikos duomenų rinkimas, analizė, teikimas. Vertinimo stereotipas aiškina vertinimo srautą ir aprėpimą per vertinimo veiklų dualizmą: strateginio ir procesinio pobūdžio vertinimo veiklos.
Vertinimo pasiūlos Lietuvoje ir Slovakijoje tyrimas parodė specializacijos trūkumą vertinimo srityje. Kadangi abiejų šalių bibliotekų veiklą koordinuojančios institucijos (Kultūros ministerijos) nesudaro bibliotekų vertinimo planų, nes tai nėra įtvirtinta bibliotekų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, tai vertinimo mokymų skaičius yra fragmentuotas ir nespecializuotas. Vis dėlto, vadovaujantis 1994 m. IFLA/UNESCO Viešųjų bibliotekų manifestu, yra reikalingas profesinis ir nuolatinis bibliotekininkų mokymasis, siekiant užtikrinti pridėtinės vertės maksimizaciją. Deja, nėra vertinimo paslaugų teikėjų, kurie specializuotųsi bibliotekų vertinimo srityje, o pagrindinių bibliotekininkų profesinėse asociacijose tarp specialistų nevyksta gilesnės diskusijos vertinimo specializacijos kryptimi.
Vertinimo institucionalizacijos Lietuvoje ir Slovakijoje tyrimas išryškino, jog bibliotekos vis dar yra orientuotos į procedūras [pvz. į tradicines priemones matuojant veiklą]. Vertinimo funkcija bibliotekose tarnauja atskaitomybei – kontrolei [baimės veiksnys], nes vertinimo veiklos atliekamos bibliotekos viduje ir stokoja nepriklausomumo [neaiški vertinimo nauda], ribotai pasitelkiami arba visai nepasitelkiami išoriniai vertintojai ir recenzentai. Vertinimo veiklos atitinka stebėsenos ciklą (pasiruošimas, vykdymas, užbaigimas), todėl šiame procese vyrauja metodininkai, o ne vertintojai. Vertintojo sisteminės užklausos komptencijos yra žymiai platesnės nei metodininko [organizuoja metodinį darbą – rengia statistines ataskaitas – pateikia apibendrintus duomenis]. Vertintojas išmano, nusako, kuria, nustato, surenka, analizuoja, interpretuoja, įvertina ir pateikia, pristato vertinimo rezultatus. Metodininkų perkvalifikavimas į vertintojus sudarytų prielaidą išplėsti dialogą tarp sprendimų priėmėjų, vertintojų ir suinteresuotųjų asmenų. Tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos bibliotekos yra pažangesnės dėl ISO 2789:2007 Tarptautinės bibliotekų statistikos naudojimo. Tai rodo, kad veiklos matavimo priemonės tarnauja informaciniams numatytų vartotojų poreikiams tenkinti. Tokiomis priemonėmis Lietuvoje bibliotekos užtikrina matavimo patikimumą, sutelkia dėmesį į suinteresuotuosius asmenis ir diskutuoja dėl vertinimo funkcijų.
Hierarchinio ir nehierarchinio vertinimo koordinavimo mechanizmų neišsivystymas bei stoka lemia sunkumus organizuojant vertinimus, rezultatų nepanaudojimą priimant sprendimus, silpnus vertinimo gebėjimus, žemą vertinimo priemonių kokybę, inovatyvių vertinimo metodų nežinojimą ir netaikymą. Dėl šių aplinkybių nėra aiškių procedūrų vertinimo rezultatams kaupti. Reikia numatyti rezultatų naudotojus, bendradarbiauti su personalu ir kt. suinteresuotomis pusėmis, siekti aukščiausios duomenų kokybės, pateikti patikimus ir skaidrius rezultatus. Tokių procedūrų atsiradimas darytų poveikį vertinimo metodologijos pasirinkimui, vertinimo struktūrai, kriterijams, informacijos rinkimo būdams.
Tyrimas Slovakijoje finansuotas pagal 2012.12.12 Švietimo mainų paramos fondo sutartį AM-SK-2012-LT-0907
Nuotrauka J.Dvorak.
