Apie lyčių (ne)lygią padėtį

  • 28
    Shares

moterysRugpjūčio 26 dieną JAV paminėta Moterų lygybės diena, kuria prisimenama, kad šioje valstybėje moterys gavo balsavimo teisę 1920 metais. Nors ir galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje moterys šią teisę įgijo keliais metais anksčiau (t.y 1918 m.), visgi, kaip rodo didžiausių pasaulinių organizacijų (pvz., JTO ar EBPO) tyrimų rezultatai, tiek Lietuvoje, tiek JAV, o ir bet kurioje kitoje pasaulio dalyje moterų teisinė, ekonominė ar socialinė padėtis vis dar išlieka daugeliu atveju gerokai prastesnė nei vyrų.
Pasaulyje plačiai pasklido TVF vadovės Christine Lagarde sparnuota frazė, kad moters, pretenduojančios į aukštas vadovaujančias pareigas, oda turi būti stora kaip seno krokodilo. Ir tai frazė moters, 21 (lygybės!) amžiuje užimančios vienos svarbiausių pasaulio organizacijų vadovės pareigas. Dar daugiau, pagal tautybę atstovaujančios valstybę, kurioje dirbančių moterų padėtis (remiantis pateikiamais taip vadinamųjų „stiklo lubų“ indekso (angl. glass-ceiling index) duomenimis) žurnalo The Economist duomenimis 2015 metais buvo septintoje vietoje tarpe visų EBPO šalių.
2016 metų kovo 3 dieną žurnale The Economist paskelbti EBPO priklausančių valstybių „stiklo lubų“ rodikliai. Kaip ir reikėjo tikėtis, aukščiausias pozicijas užėmė Skandinavijos valstybės Islandija, Norvegija, Švedija ir Suomija. Tarp jų ir aštuntoje vietoje atsidūrusios Danijos dar įsiterpė Vengrija, Lenkija ir jau minėta Prancūzija. Sąrašo gale atsidūrė Japonija, Turkija ir Pietų Korėja. „Stiklo (arba stiklinių) lubų“ terminas taikomas jau pakankamai seniai, siekiant apibūdinti reiškinį, kai darbuotojas, nepaisant jo gebėjimų, žinių ir įgūdžių, susiduria su neakivaizdžiais barjerais būti paaukštintas, užimti vadovo pareigas. Tapo įprasta, kad dažniausiai šis terminas siejamas būtent su moterų karjeros galimybėmis darbo rinkoje. Įvairios tarptautinės organizacijos taiko skirtingus kriterijus, siekdamos empiriškai išreikšti šį rodiklį. Žurnalas The Economist „stiklo lubų“ rodiklį pristato nuo 2013 metų (ir publikuoja specialiai kovo 8-ajai paminėti). Įvertinant, kad ne tiek jau daug Rytų ir Vidurio Europos valstybių gali puikuotis EBPO gretose, Vengrijos ir Lenkijos fenomenas lyg ir turėtų stebinti. Bet nestebina. Atsakyti į klausimą padeda įsigilinimas į JTO pateikiamus skaičius. 2015 metais JTO jubiliejinėje (t.y. 25-ojoje) žmogaus raidos (angl. human development) ataskaitoje atskira dalimi pateikiami lyčių raidos (angl. gender development) bei lyčių nelygybės (angl. gender inequality) indeksai. Vienas iš aspektų, į kurį kreipiama daug dėmesio tiek JTO žmogaus raidos ataskaitoje, tiek ir The Economist pateikiamame tyrime – tai moterų galimybės užimti aukščiausius vadovaujančius postus. JTO 25 metų stebėjimų duomenimis, Rytų Europos regionas yra vienintelis (1 paveikslas), kuriame moterų užimančių vadovaujančius postus versle dalis yra ženkliai didesnė nei dalis verslų, kuriuose iš viso nėra moterų, užimančių vadovių pareigas.

moterys1
Įvertinant, kad dalis senosios po-sovietinės erdvės šiandien priklauso Europos Sąjungai, galima numanyti, kad antroje vietoje pagal moterų vadovių dalį versle atsidūrusios ES rodiklius gerokai „patempė“ aukštyn būtent naujosios Rytų ir Vidurio Europos (RVE) valstybės-narės (tame tarpe ir jau minėtos Lenkija bei Vengrija).
Kokia situacija likusiame pasaulyje? Tos pačios JTO žmogaus raidos ataskaitos duomenimis, moterų padėtis pasaulinėje darbo rinkoje vis dar išlieka neadekvati vyrų padėčiai. Apskaičiuota, kad moterų indėlis sudaro 52 procentus, kai vyrų – 48 procentus viso atliekamo darbo. Visgi, moterų darbas dažniausiai lieka arba neatlygintas, arba atlygintas ženkliai mažiau nei vyrų. Ataskaitos duomenimis, iš viso pasaulyje atliekamo darbo tik 59 procentai yra atlyginama (ir, dažniausiai, šis darbas atliekamas ne namuose). Atlyginamo darbo proporcija tarp vyrų ir moterų skiriasi beveik dvigubai (38 procentus sudaro vyrų atlyginamas darbas ir tik 21 procentą – moterų). Akivaizdu, kad likusius 41 procentą neatlygintino darbo didžiąja dalimi (t.y., net trigubai daugiau) atlieka būtent moterys (31 procentas moterų lyginant su 10 procentų vyrų). Ir tai tik vienas iš nelygybės aspektų, o kur dar taip vadinamosios dirbančiųjų moterų „atlyginimų žirklės“ (JTO duomenimis, vidutiniškai, pasauliniu mastu moterys uždirba 24 procentais mažiau, nei tą patį darbą dirbantys vyrai), jau minėtos „stiklo lubos“ ir kitos negerovės.
Kitą vertus, vieno iš The Economist skaitytojų komentaras apie subjektyvias bei objektyvias skirtingos moterų padėties darbo rinkoje priežastis verčia susimąstyti, kiek „stiklo lubų“ fenomenas yra paskatintas subjektyvių, o kiek – objektyvių aplinkybių. Viena iš tokių objektyvių aplinkybių įvardinama, kad moterims pasiryžus motinystei, jų padėtis darbo rinkoje daugiau ar mažiau pasikeičia. Šalys, užtikrinančios geras (ir saugias) motinystės sąlygas bei tėvystės (sic!) galimybes, susiduria su mažesnėmis lyčių nelygybės darbo rinkoje bėdomis. Tai įrodo The Economist sąrašo dešimtuke atsidūrusios EBPO valstybės.
Dar viena iš potencialiai objektyvių priežasčių – tai skirtumas tarp viešojo ir privataus sektorių. Moterų dalis viešojo sektoriaus vadovaujančiose pozicijose tiek Lietuvoje, tiek ir kitose išsivysčiusio pasaulio šalyse, lenkia moterų dalį verslo sektoriaus vadovaujančiose pozicijose. Kodėl taip yra? Pirmiausiai, viešasis sektorius (o ypač valstybės tarnyba) tradiciškai suteikia daugiau socialinių garantijų, kurios sukuria saugumą bei stabilumą (ypač, dirbančioms motinoms). Autoriai, tiriantys šį fenomeną, taip pat yra linkę išskirti taip vadinamąsias „moteriškas“ ir „vyriškas“ darbo vietas. Techninių žinių ir įgūdžių reikalaujančios sritys (pvz., inžinerija, chemija ar architektūra, kurios įprastai sudaro „vyriškos“ pramonės pagrindą) tradiciškai mažiau populiarios moterų tarpe, nei švietimas ar socialinė apsauga (t.y. paslaugos, tradiciškai sudarančios viešojo sektoriaus stuburą). Logiškai peršasi išvada, kad ten, kur moterų yra kiekybiškai mažiau, jų kiekybinė dalis vadovaujančiose pozicijose taip pat bus mažesnė. Tačiau ir viešajame sektoriuje, kuriame moterų skaičius kiekybiškai ženkliai lenkia vyrų skaičių, moterų vadovaujančiuose postuose padėtis vis tiek yra (dažniausiai) prastesnė, nei vyrų.
2014 metais KU Viešojo administravimo ir teisės katedros bakalauro studijų studentė Vėjūnė Verkytė apgynė diplominį darbą tema „Lyčių lygybė valstybės tarnyboje: problemos ir sprendimai“. Autorė atliko visų 60 Lietuvos savivaldybių administracijų darbuotojų tyrimą jų lyties, pareigybių bei užimamų postų atžvilgiu. Remdamasi užsienio autorių tyrimais, diplomantė suskirstė savivaldybių administracijų organizacinės struktūros dalis į „vyriškas“ ir „moteriškas“ sritis (1 lentelė). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad situacija Lietuvos savivaldybių administracijų organizacinės struktūros padaliniuose beveik atitinka kitų šalių patirtis, su nedidele išimtimi, jog turto valdymo ir verslo bei strateginio planavimo ir investicijų skyriuose Lietuvoje dominuoja ne vyrai, o moterys.
moterys2
Atlikus vadovaujančių pozicijų tyrimą, paaiškėjo (2 paveikslas), kad Lietuvos savivaldybių administracijose aukščiausio lygmens vadovaujančius postus didžiąją dalimi užima vyrai – 69 %, o moterys sudaro dvigubai mažiau – 31 % aukščiausio lygmens vadovų. Vidutinio lygmens vadovaujančiuose postuose jau įvyksta persvara moterų labui: 65 % vidutinio lygmens vadovaujančiuose postuose sudaro moterys, o vyrai – 35 %.  Tuo tarpu ne vadovaujančiose pozicijose matome absoliutų moterų dominavimą – 78 % moterys ir tik 22 % vyrų.

moterys3Apibendrinant galima teigti, jog savivaldybių administracijose yra daugiau „moteriškos“ srities skyrių, čia dirba ženkliai daugiau moterų nei vyrų. Visgi, aukščiausio lygmens vadovų postuose matome ryškią vyrų persvarą. Papildomai autorės atlikto interviu su savivaldybių administracijų darbuotojais rezultatai patvirtino, kad Lietuvoje (bent jau savivaldybių administracijų atveju) vis dar gajus „stiklo lubų“ fenomenas.
Kokias išvadas galima padaryti? Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, dvi didžiausios netolygios moterų padėties darbo rinkoje priežastys yra 1) darbo vietų stigmatizacija (t.y. skirstymas į „moteriškas“ bei „vyriškas“) bei 2) moterų „iškritimas“ iš darbo rinkos motinystės atostogų metu. Pačios savaime šios problemos neišsisprendžia, kol pati valstybė (t.y. šalies valdžia) nesiima šios srities reguliavimo. Tarpe galimų priemonių yra ir lyčių kvotų sistema (tiek valstybės tarnyboje, tiek ir privačiame sektoriuje), sąlygų dirbantiems tėvams išeiti tėvystės atostogų sudarymas, vaikų dienos priežiūros įstaigų skaičiaus didinimas, lanksčių darbo sąlygų sudarymas ir pan. Nė viena iš šių priemonių pavieniui neveikia. Tik kompleksinis taikymas padeda realiai mažinti atotrūkį tarp moterų ir vyrų padėties darbo rinkoje. O tai prisideda prie visos valstybės ekonominės ir socialinės gerovės.

Šaltiniai:
Galdikienė L. 2016. Lietuvos moterims krokodilo odos neužtenka. Swedbank vyresniosios ekonomistės pastebėjimai. 2016-04-21. Prieiga internete.
Verkytė V. 2014. Lyčių lygybė valstybės tarnyboje: problemos ir sprendimai. Bakalauro diplominis darbas. KU Viešojo administravimo ir teisės katedra.
The Economist. 2016. Daily chart. The best – adn worst – places to be a working woman. March 3rd, 2016. Prieiga internete.
UNDP. 2015. Human Development Report 2015. Prieiga internete.


  • 28
    Shares

Related posts