Kultūra yra tvaraus vystymosi skatinimo priemonė, taip pat ekonominio konkurencingumo, miesto patrauklumo, įvaizdžio ir tapatybės elementas. Kultūra gali būti laikoma ir svarbia sumaniojo miesto (smart city) dalimi. Tačiau, priešingai nei ankstesniame tyrime nagrinėtas sumanusis judumas, sumaniosios kultūros dimensija mokslinėje literatūroje aptariama rečiau. Vis dėlto ji yra matoma ir gali būti atskiriama nuo kitų kultūros koncepcijų, tokių kaip skaitmeninė kultūra, kultūrinis dalyvavimas ar sumanusis kultūros paveldas.
Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros doktorantas Eugenijus Krikščiūnas ir prof. dr. Jaroslav Dvorak savo straipsnyje sumaniąją kultūrą apibrėžė kaip šiuolaikinę kultūrinę praktiką, apimančią technologinius ir socialinius aspektus, kurie padeda užtikrinti platesnį prieinamumą, įtrauktį ir socialinę sąveiką. Autoriai nagrinėjo sumaniosios kultūros apraiškas Vilniaus viešosiose erdvėse remdamiesi keturiomis analitinėmis kategorijomis: prieinamumu, technologijų integravimu į kultūrinę patirtį, gyventojų įtraukimu ir bendruomenės stiprinimu, o kaip instrumentinį atvejį pasirinko festivalio „Kultūros naktis“ renginius 2021–2025 metų laikotarpiu.
Analizė parodė, jog „Kultūros nakties“ metu prieinamumas užtikrinamas pašalinant ekonomines kliūtis: visi festivalio renginiai yra nemokami, todėl dalyvauti juose nereikia jokių finansinių išteklių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad festivalio geografinė aprėptis driekiasi už miesto centro ribų – dažnai renginiai vyksta, pavyzdžiui, Šnipiškėse, Antakalnyje, Naujojoje Vilniuje ir Viršuliškėse, o tai leidžia įsitraukti skirtingų rajonų gyventojams ir stiprinti kultūrinės patirties decentralizaciją. Prie prieinamumo prisideda ir šeimoms skirtos veiklos, kurios suteikia galimybę su kultūra susipažinti ir patiems mažiausiems dalyviams.
Festivalio pavyzdys taip pat rodo, jog technologijos gali būti naudojamos ne vien kaip pagalbinė techninė priemonė, bet ir kaip kultūrinės patirties formavimo dalis. Pavyzdžiui, 2022 m. meno instaliacijoje „Misukasu miškas“ lazerinės priemonės ir profesionalių šokėjų pasirodymas kūrė japoniško miško vaizdinį, tuo tarpu 2024 m. multidisciplininio menininko Luko Gecevičiaus (Aetherways) vizualinėje erdvėje susitiko virtualūs pasauliai ir jutiminė patirtis. Tokie pavyzdžiai leidžia pastebėti, kaip technologijos tampa naujomis kultūrinės raiškos formomis miesto viešojoje erdvėje.
Reikšminga ir tai, kad „Kultūros nakties“ metu gyventojai tampa ne tik kultūros vartotojais, bet ir aktyviais dalyviais, nes organizuojamos veiklos skatina jų įsitraukimą. Pavyzdžiui, 2023 m. Lietuvos kalbos instituto surengtoje interaktyvioje parodoje „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“ dalyviai galėjo pažinti lietuvių kalbos savitumą naudodamiesi kalbos žaislais, o 2025 m. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusioje „Tyliojoje diskotekoje“ šiuolaikinė pramogų kultūra buvo sujungta su tradicine bibliotekos erdve. Tokiu būdu kultūra yra ne tik parodoma, bet ir patiriama – skatinamas gyventojų smalsumas ir iniciatyvumas.
Galiausiai festivalis „Kultūros naktis“ suartina bendruomenes, stiprina vietos tapatybę ir skatina kultūrinį dialogą. Tai aiškiai matyti asociacijos LATGA 2022 m. renginyje Rotušės aikštėje, kuris vienoje erdvėje subūrė žinomus Lietuvos ir Ukrainos autorius. Tuo tarpu 2025 m. dėmesį atkreipė renginys „Kultūros naktis „Vasaros terasoje“: muzika, kuri jungia“, kurio metu skambėjo gyva muzika – nuo alternatyvos iki roko, o pati terasa tapo bendruomeniško susitikimo vieta. Todėl „Kultūros naktį“ galima laikyti socialiniu reiškiniu, stiprinančiu pasitikėjimą kultūra kaip bendruoju gėriu bei prisidedančiu prie kultūros, kaip sumaniojo miesto dalies, įtvirtinimo.
Platesnė sumaniosios kultūros ir jos raiškos Vilniaus viešosiose erdvėse analizė pateikiama doktoranto Eugenijaus Krikščiūno ir prof. dr. Jaroslav Dvorak publikuotame moksliniame straipsnyje „Smart Culture in a Smart City and Its Manifestations in the Public Spaces of Vilnius“.
Nuotraukos šaltinis – Kultūros nakties interneto svetainė.
