Tiems, kurie ieško būdų, kaip kaimo vietovių gyventojams teikti tokias pat paslaugas kaip ir gyvenantiems miestuose, pavyzdžiu gali būti Naujojo Pietų Velso valstija Australijoje. 1997 metais pradėti steigti Valdžios prieigos centrai (angl. Government Access Centres) sėkmingai veikia jau beveik dvidešimt metų.
Valdžios prieigos centrai buvo įkurti daugelyje kaimo vietovių visoje Naujojo Pietų Velso (toliau NPV) valstijoje, remiantis Valdžios prieigos programa (angl. Government Access Program). Ši programa pradėta 1997 metais, kaip skirtingų tiesioginio bendravimo (angl. face-to face) su klientais modelių bandymas, teikiant valdžios informaciją ir paslaugas kaime bei nutolusiose bendruomenėse. Pilotinė programa turėjo keletą tikslų: (i) skatinti paslaugų prieinamumą kaimo ir nutolusiose bendruomenėse; (ii) sudaryti galimybes valstijos valdžiai dalyvauti teritorijose, kuriose paslaugų neteikia individualios tarnybos; (iii) pagerinti valdžios veiklos efektyvumą, nemažinant paslaugų; (iv) maksimizuoti esamos valdžios infrastruktūros panaudojimą; patikrinti tam tikrą skaičių kintamųjų, teikiant paslaugas integruotai. 2000 metų vasario mėn. atliktas vertinimas (buvo vertinami 7 centrai Naujojo Pietų Velso šiaurėje ir vakaruose) nustatė, jog Valdžios prieigos programa pasiekė savo tikslus. Buvo patvirtintas tolimesnis finansavimas ir patvirtinta programos plėtra. Kuriant valdžios prieigoscentrus, jokie papildomi teisės aktai nebuvo priimami.
Centrai veikia “vieno langelio” principu. Centro klientai gali sudaryti sandorius dėl įvairių licencijų įsigyjimo (pvz., žvejo licencija), apmokėti baudą ir pasinaudoti persiunčiamomis paslaugomis.
Šiuo metu veikia 39 centrai. Centrams funkcijas delegavo devynios Valstijos valdžios (dar vadinamos Valdžios prieigos programos paslaugų agentūros) ir Federalinės valdžios agentūros: NPV žuvininkystė; Sąžiningos prekybos biuras; Įstatymų pažeidimų biuras; Kelių ir eismo administracija (toliau KEA); Gimimo, mirties ir santuokos registras; Būsto departamentas; Nacionalinių parkų, faunos ir floros departamentas; NPV Laivybos administracija, Valstybės pajamų tarnyba.
Iš viso yra teikiama virš keturių dešimčių paslaugų. Siūlomų paslaugų spektras kinta priklausomai nuo vietovės, tačiau svarbiausias principas – patenkinti vietinės bendruomėnes poreikius.
Steigiant valdžios prieigos centrus nereikėjo statyti naujų pastatų. Centrai dažniausiai įsteigti automobilių registruose, vietiniuose teismuose arba kitose vietinės bendruomėnes susirinkimo vietose. Paprastai centrą sudaro keletas kambarių, kuriuose įrengti stalai ir kėdės – darbuotojui ir klientams. Darbuotojas aprūpintas klientu aptarnavimo stalu (angl. service counter), telefonu, faksu, kompiuteriu su interneto prieiga, spausdintuvu ir galimybe priimti mokėjimus (grynieji, čekiai ir mokėjimo kortelės). Kitame kambaryje yra pateikiama spausdinta informacija apie paslaugas. Kai kurie centrai instaliavo papildomus įrengimus (KEA instaliavo apsaugos skydus ir kompiuterius vairuotojų žinioms tikrinti), tokias išlaidas dengia paslaugų agentūros.
Valdžios prieigoscentrai naudoja keletą paslaugų teikimo kanalų. Pirmiausia, paslaugos teikiamos tiesiogiai bendraujant su klientais. Klientų aptarnavimas vyksta tradiciniame biure. Paprastai veikia dviejų tipų centrai: nuolatiniai, dirbantys visą darbo laiką, ir laikini, dirbantys nevisą darbo laiką. Darbuotojams yra prieinama informacija apie klientą ir paslaugą. Ten, kur turėti tiesioginius bendravimo su klientais centrus yra nepraktiška, buvo įrengti savitarnos Interneto prieigos taškai. Tokie interneto taškai yra įrengti bendruomenės susirinkimo vietose (bibliotekos, verslo centrai).
Nuotrauka (analogiški centrai Gruzijoje) J.Dvorak.
