Pagal LR Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 10 papunktį, kaip savivaldybės savarankiškoji funkcija išskiriamas “maitinimo paslaugų organizavimas teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas”.
Taigi, mūsų vaikų maitinimo organizavimas darželiuose bei mokyklose yra savivaldybės atsakomybėje. Ką reiškia organizavimas? Savivaldybės tarybos rūpestis (atsakomybė) yra nuspręsti, kas bus šios viešosios paslaugos tiekėjas – 1) ar pačios savivaldybės ugdymo įstaigos tuo pasirūpins (t.y. išlaikys valgyklą, parinks darbuotojus, derėsis su maisto produktų tiekėjais ir pan.), 2) ar konkurso būdu (tik konkurso, nes taip įpareigoja tas pats LR Vietos savivaldos įstatymas) kvies maitinimo paslaugą teikti privačius tiekėjus (liaudiškai sakant, nuomos valgyklos patalpas privatininkams, kurie toliau viskuo pasirūpins; aišku, už atlygį).
Klaipėdos miesto savivaldybėje situacija tokia, kad daugumoje bendrojo ugdymo mokyklų pasirinktas antrasis variantas.
Kokie jo pranašumai? Kaip skelbia visos vadovėlinės viešojo administravimo (o ir viešosios vadybos) tiesos, viešojo administravimo įstaigoms (šiuo atveju – mokykloms) neefektyvu tiekti vieną ar kitą viešąją paslaugą, jei rinkoje jau yra tokias pat ar panašias paslaugas teikiančių tiekėjų. Pasirinkus privatininką, mokykloms (jų vadovams) nebereikia atlikti tiesiogiai su ugdymu nesusijusių funkcijų (kaip maisto produktų tiekimas, virtuvės personalo samdymas ir pan.); be to, už valgyklos patalpų nuomą mokykla gauna šiokius tokius pinigus. Ne mažiau svarbu, kad jei rinkoje yra pakankamai nemažai paslaugos tiekėjų (o teikiančių maitinimo paslaugas tikrai netrūksta), galimà jų konkurencija dalyvaujant konkurse turėtų padidinti paslaugos kokybę bei sumažinti kainą galutiniam vartotojui – t.y. mokinių tėvams.
Ką matome praktikoje? O praktikoje situacija verčianti griebtis už galvų bei valerijono lašų tėvus, mokyklų vadovus, vaikus ir net pačius tiekėjus. Aukščiau išdėstytos vadovėlinės tiesos tikriausiai veiktų, jeigu maitinimo paslaugos tiekėjas turėtų pakankamai laisvės gaminti tai, ką valgo vaikai (čia tikrai neturiu omenyje čipsų, kolos ar kitų ‚džiaugsmelių‘), tačiau teisės aktai šią laisvę labai stipriai suvaržo, todėl konkurencija dėl šios rinkos dalies nėra tokia didelė, kad suveiktų rinkos dėsniai ir atpigtų paslauga bei išaugtų kokybė. Netgi atvirkščiai – stebime procesą, kai konkurse dalyvauja ir konkursą laimi vienas iš vieno, kainos auga, kokybė krenta. To pasėkoje vaikai nebevalgo, tėvams skauda galvą, o mokyklų vadovybei kyla kraujospūdis. Visi atsiduria spąstuose: jei iš konkurso pasitrauks tas vienintelis tiekėjas – ugdymo įstaigos liks be maitinimo paslaugos ir … teks stabdyti (o gal ir nutraukti) visą ugdymo organizavimą. T.y., uždaryti mokyklą.
Tokia ydinga situacija iš dalies formuojasi ir dėl to, kad savivaldybė ne iki galo atlieka savo (jai pagal įstatymą) priskirtą funkciją. Klausimai (kaip ir problemos) yra 2:
(1) Kodėl viešieji pirkimai maitinimo paslaugai negali būti organizuojami centralizuotai savivaldybės specialistų?
(2) Ar maitinimo paslaugos teikimo klausimu nors kartą domėjosi savivaldybės kontrolės komitetas?
Kol kas tiek. Laukite tęsinio.